Būsimoji beatifikacija bus svarbus „ženklas“ dabartinei Bažnyčiai

Beatifikacija, tai liudijimas apie gilų tikėjimą ir raginimas siekti krikščioniško tobulumo. Kiekvienu beatifikacijos ir kanonizacijos atveju keliami labai aukšti reikalavimai. Kad pavyzdingai gyvenęs asmuo būtų iškeltas į altorių garbę, visų pirma reikalinga „kultas“ – tai yra, reikia, kad būtų branginamas jo atminimas, kad jis būtų atsimenamas kaip bažnytinei bendruomenei svarbus ir brangus asmuo. Kita sąlyga, keliama būsimiems palaimintiesiems ir šventiesiems, yra jų paliktas „ženklas“, jų duodamas tikėjimo ir gyvenimo pavyzdys.

Jono Pauliaus II gyvenimas tikrai buvo toks ženklas šiuolaikinei Bažnyčiai ir pasauliui. Juo gėrėjosi įvairių tautų ir kultūrų žmonės, žavėjosi ir jo gyvenimo stiliumi, ir jo vykdoma misija, galiausiai – taip pat ir herojiškai pakelta kančia. Tikintiesiems popiežius Vojtyla buvo Dievo žmogus ir šitą savo įsitikinimą jie garsiai skelbė jo laidotuvių dieną šaukdami „santo subito“.

Jonas Paulius II dar gerokai prieš savo pontifikato pradžią yra svariai prisidėjęs prie dabartinio Bažnyčios veido formavimosi. Visų pirma, dar kaip jaunas Krokuvos vyskupas, jis aktyviai dalyvavo Vatikano II Susirinkimo tėvų grupėje, dirbusioje su vadinamąja „XIII Schema”, iš kurios išsivystė du pagrindiniai Susirinkimo tekstai – dogminė konstitucija apie Bažnyčia „Lumen gentium“ ir sielovadinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“.

Visas Jono Pauliaus II gyvenimas, o ypač jo popiežiškoji tarnystė, buvo tarnavimas Dievui ir žmogui, visada pasitikint meilingu Dievo Motinos Marijos užtarimu. Neveltui ir jo vyskupiškas šūkis buvo „Totus tuus“.

Ganytojiškoje misijoje Jonas Paulius II labai brangino Vatikano II Susirinkimo mokymą, matė jame dar ne iki galo panaudotas jo atvertas Kristaus skelbimo šiuolaikiniam žmogui galimybes ir stengėsi jas ko plačiau panaudoti tiek savo raštuose, susitikimuose, gausiose kelionėse. Būdamas iš arti susipažinęs su Rytų Europą valdžiusiu režimu, su jo veikimu ir vidiniais prieštaravimas, su jo poveikiu žmonių mąstysenai, jis galėjo blaiviau pažvelgti ir į Vakarų pasaulio prieštaravimus. Tai atsispindi Jono Pauliaus II išplėtotame Bažnyčios socialiniame mokyme.

Tarp didžiųjų pranašiškų nuveiktų darbų būtina paminėti ir Didžiojo 2000 metų jubiliejaus šventimą. Jonui Pauliui II jubiliejus nebuvo tik „sukaktis“, kuri kiek pagyvino ir sielovadinį dinamizmą, bet visų pirma buvo proga paraginti visą Bažnyčią permąstyti Dievo Įsikūnijimo slėpinį, geriau suprasti kokia didžiulė atsakomybė buvo suteikta Bažnyčiai, kai Dievo įsikūnijimo, mirties ir prisikėlimo galia ji pašaukta būti pasaulyje išganymo ženklas ir įrankis.

Ypatingą pėdsaką paliko jo pradėta Pasaulio jaunimo dienų tradicija, kuri padėjo daugeliui jaunų žmonių atrasti savo vietą Bažnyčioje ir išugdė naujas gajas katalikų pasauliečių veikimo formas.

Kalbant apie Jono Pauliaus II dabartinei Bažnyčiai paliktus ženklus reikia paminėti ir jo ypatingą pamaldumą Dievo gailestingumui, kuris lydėjo visą jo gyvenimą, ypač paskutiniuosius metus, jo mirtį, o dabar ženklins ir jo skelbimą palaimintuoju. (jm)