Komentarai po popiežiaus kalbos diplomatiniam korpusui. Religijos laisvė ir lytinis švietimas

Sausio 10 dieną Benediktas XVI kasmetiniame susitikime su diplomatiniu korpusu didžiąją savo kalbos dalį skyrė religijos laisvei ir tam, kas jai kelia pavojų, išsamiai šiuo požiūriu apžvelgdamas katalikų bendruomenių pasaulyje situacijas.

Popiežius pabrėžė, kad žmogus, kaip liudija visuotinės asmeninės ir istorinės patirtys, yra religinė būtybė, ieškanti Dievo. Neatsitiktinai religinės tradicijos padarė didžiulę įtaką civilizacijų istorijai. Religinė dimensija priklauso žmogaus sandarai. Todėl jei ji paminama ar neigiama, jei neleidžiama laisvai ieškoti Dievo ir pagal tai gyventi individualiai ir bendruomenėje, neišvengiamai kyla nestabilumas ir konfliktai. Todėl pagarba religijos laisvei yra taikos kelias.

Šventasis Tėvas aprašė įvairias grėsmes religijos laisvei, kurias patiria katalikų bendruomenės. Tai gali būti tiesioginis persekiojimas, kokį patiria krikščionys Irake, kai kuriuose kituose regionuose Azijoje ir Afrikoje. Tai gali būti kulto laisvės suvaržymas, kaip kad Arabijos pusiasalio šalyse. Tai gali būti valstybinis ugdymo sistemos monopolis, neleidžiantis tėvams ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, kaip kad kai kuriose lotynų Amerikos šalyse. Tai gali būti valstybės kontrolė visuomenei, neleidžianti religinėms bendruomenėms laisvai organizuotis, kaip kad Kinijoje. Tai gali būti religijos nureikšminimas ir jos viešo vaidmens slopinimas, kaip kad kai kuriose Vakarų pasaulio demokratijose. Benediktas XVI kalbėjo ne tik apie grėsmes, bet ir apie pozityvius poslinkius santykiuose su Vietnamu ir Kuba, apie Europos Tarybos rezoliuciją, kuri gina sąžinės prieštaros teisę, apie Italijos ir kitų Europos valstybių poziciją, ginant kryžiaus simbolį viešose vietose.

*

Natūralu, kad pirmuosiuose komentaruose daugelis religinių naujienų ir katalikų Bažnyčios aktualijų apžvalgininkų didžiausią akcentą skyrė religijos laisvei, pavyzdžiui, tiesioginiam popiežiaus kreipimuisi ir padrąsinimui Pakistano valdžiai, kad būtų panaikintas įstatymas prieš piktžodžiavimą, tampantis religinių mažumų persekiojimų pretekstu.

Italų publicistas Vittorio Messori primena, kad religijos laisvės tema nuosekliai vystoma paskutiniuosiuose pontifiko pasisakymuose – 2010 metų pabaigos Mišparuose, 2011 metų pradžios Mišių homilijoje, žinioje 44-osios Pasaulinės taikos dienos proga, vidudienio maldos susitikimuose. O dabar ir kalboje diplomatiniam korpusui. Tad galima spėti, kad 2011 metais Šventasis Sostas religijos laisvei skirs itin daug dėmesio.

Jam pritartų ir t. Federico Lombardi, Šventojo Sosto spaudos salės direktorius, kuris taip pat konstatavo, kad religijos laisvės tema visada buvo popiežiaus akiratyje, tačiau pastaraisiais mėnesiais buvo labiau išryškinta ir pabrėžta.

Vieno Romos universiteto bažnytinės teisės profesorius Carlo Cardia popiežiaus kalbą komentavo sakydamas, jog tai „tikras manifestas už religijos laisvę, kuriame pateikiama tiek teorinė vizija, tiek pasaulinė apžvalga apie daugybę būdų, kuriais religijos laisvė ribojama, kartais labai sunkiai, persekiojimais, kartais subtiliai, mažuose kasdieniniuose dalykuose“.

Tuo tarpu kairios pakraipos italų filosofas Massimo Cacciari sakėsi esąs nusivylęs, kad popiežius savo metinėje kalboje nekalbėjo apie tokius skandalingus dalykus kaip masiška jaunimo bedarbystė ar emigrantų kančios.

Žinomas JAV katalikų žurnalistas John L. Allen savo komentare svarsto, kad išskirtinis popiežiaus dėmesys šiais metais religijos laivės temai – ankstesniais metais buvo kalbama apie globalias socialines, teisingumo, karo, aplinkos apsaugos temas – atspindi Šventojo Sosto įsitikinimą, kad krikščionių persekiojimas ir kultūrinis antikrikščioniškas nusistatymas, kartais vadinamas kristianofobija, įgijo epidemijos mąstą. Kova prieš religijos laisvės varžymus, anot žurnalisto, bus Šventojo Sosto diplomatijos prioritetas.

Prancūzijos katalikų dienraščio žurnalistė Isabelle de Gaulmyn taip pat pažymi, kad itin reta, jog susitikime su diplomatais popiežius kalbėtų apie vieną temą ir prognozuoja, kad religijos laisvė bus šių metų Vatikano diplomatijos „kovos žirgas“.

Vis dėlto kitam JAV religinių naujienų apžvalgininkui Ken Briggs pasirodė, kad popiežiaus kalbai trūko savikritiškumo ir akcento, kad kai kur patys krikščionys pažeidžia religijos laisvę arba yra sukūrę istorinius stereotipus, kurie jai prieštarauja.

New York Times dienraščio pranešime daug dėmesio skiriama popiežiaus žodžiams Pakistano valdžiai dėl įstatymo dėl piktžodžiavimo panaikinimo ir keliems neseniems išpuolių prieš krikščionis epizodams. Minima Benedikto XVI pastaba dėl religijos marginalizavimo Vakarų valstybėse. Šiuo klausimu Vatikano radijui kalbėjęs JAV ambasadorius prieš Šventojo Sosto Miguel Diaz pažymėjo, kad JAV nėra radikalaus sekuliarizmo, kuris neigtų religinių figūrų teigiama įnašą visuomenei. Jis leido suprasti, kad tai labiau Vakarų Europos realijos.

Britų dienraštis „The Times“ taip pat rašo apie Pakistaną ir cituoja Pakistano didžiausios islamistinės partijos pareiškimą, kad popiežius kišasi į Pakistano vidaus reikalus, kuriuos jie gali tvarkyti pagal savo įsitikinimus.

Deja, netrūko ir paviršutiniško Benedikto XVI kalbos pristatymo, susiaurinusio ir iškraipiusio jos žinią. Štai, pasirodė ne vienas žinių agentūros pranešimas ir ne viena dienraščių antraštė, popiežiaus kalbą reziumavę taip: „lytinis švietimas grasina tikėjimui“, „lytinis švietimas yra grėsmė religijai“, “ lytinis švietimas yra ataka prieš religijos laisvę“ ir pan. Tokių antraščių netrūko ir Lietuvos žiniasklaidoje.

Iš tikro popiežiaus kalbos tekste keturios eilutės iš 180 skamba taip: „negaliu nutylėti kitos grėsmės šeimų religinei laisvei kai kuriose Europos šalyse, kur yra privalu lankyti seksualinio arba pilietinio švietimo kursus, kurie perduoda tariamai neutralias asmens ir gyvenimo sampratas, nors iš tikro atspindi tikėjimui ir sveikam protui priešingą antropologiją“.

Visų pirma, galima patikslinti, kad Benediktas XVI kalbėjo ne apie grėsmę tikėjimui ar religijai, o apie šeimų teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus. Antra, popiežius kritikuoja ne lytinį švietimą bloku, o tik tokį, kurio skleidžiama žmogaus samprata priešinga tikėjimui ir krikščioniškų šeimų teisei ugdyti vaikus pagal įsitikinimus. Kas nori, tas nesunkiai atras daug Bažnyčios, popiežių, teologų, sielovadininkų pasisakymų, kuriuose kūniškumas ir lytiškumas yra vertinami kaip gėris. Jonas Paulius II daug kalbėjo ir rašė apie „kūno teologiją“, kurioje lytiškumas aptariamas meilės ir šeimos kontekste.

Iš kitos pusės, nesunku atrasti tuos epizodus, kurie išprovokavo Bažnyčios žmonių protestus. Pavyzdžiui, pasiūlymai Didžiosios Britanijos mokyklose įvesti kursą, kuriame penkerių metų vaikai mokytųsi „tirti kūną“, septynerių būtų mokomi apie lytinius santykius, vienuolikos apie kontracepcija ir abortus. Panašių lytinio švietimo programų projektų, su iliustracijomis, yra Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Šie projektai iš tėvų „perima“ lytinio švietimo pareigą ir kartais skleidžia hedonistinę, lytinius impulsus ir instinktus sureikšminančią viziją, atsietą nuo meilės ir šeimos, kartais privilegijuoja tik medicininius, higieninius ar prevencinius aspektus. (rk)