Dariusz Kowalczyk SJ, Vatikano II Susirinkimas (7): Bažnyčia – „piramidė“ ar bendruomenė?

Tęsiame pašnekesių ciklą, skirtą Vatikano II Susirinkimo mokymui dabartinio Bažnyčios gyvenimo kontekste, kurį mūsų radijui parengė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesorius Dariusz Kowalczyk SJ.

Bažnyčia turi savo nekintamą pavidalą, kurį sąlygoja jos santykis su vienu triasmeniu Dievu. Tačiau kartu ji gyvena laike ir priklauso istorijai, o tai lemia jos kaitą. Tad gali būti įvairių Bažnyčios gyvenimo modelių. Ir net skirtingi modeliai gali vienas kitą papildyti. Pavyzdžiui, „piramidės“ modelis, vyravęs iki Vatikano II Susirinkimo, pabrėžia Bažnyčios hierarchinę struktūrą ir Romos Vyskupo vaidmenį. Susirinkimas šio požiūrio neatmetė, bet jį integravo į Bažnyčios kaip bendruomenės modelį. Konstitucija apie Bažnyčią tvirtina: „hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas, regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė [...] nelaikytina dviem atskirais dalykais, bet sudaro vieną sudėtinę tikrovę“ (n. 8).

Jonas Paulius II Apaštališkajame laiške „Novo millennio ineunte“, priminęs Vatikano II Susirinkimo direktyvas, skirtas bendrystei palaikyti, tvirtina: „Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje“ (n. 43).

Tokia bendrystės samprata - tai skirtingomis charizmomis apdovanotųjų vienybė bendram labui. Bažnyčioje, deja, netrūksta vienybę ardančio noro pirmauti ir karjerizmo. Susirinkimo tikslas buvo sustiprinti popiežių, vyskupus ir kunigus, ganytojus ir visą Dievo tautą, klerą ir vienuolius, bažnytines organizacijas ir judėjimus jungiančią vienybę. Be vienybės Bažnyčios balsas nebus girdimas dabartiniuose areopaguose. Pagaliau, kiekvienas Bažnyčios narys – tai ne religines paslaugas perkantis klientas, bet, kaip moko Susirinkimas, bendruomenės narys, kuris savo laikysena stiprina jos vienybę arba jai kenkia.