Popiežiaus kalbos diplomatiniam korpusui tema – religijos laisvė

Pirmadienio ryte popiežius Benediktas XVI susitiko su diplomatiniu korpusu prie Šventojo Sosto. Šventasis Sostas šiuo metu yra užmezgęs diplomatinius ryšius su 178 valstybėmis, prie kurių reikia pridėti ryšius su Europos Sąjunga, Maltos ordinu ir Palestinos Išsivadavimo organizacija. Šventasis Sostas taip pat turi nario arba stebėtojo statusą Jungtinių Tautų ir kitose tarptautinėse arba regioninėse organizacijose.

Popiežiaus susitikimas su diplomatiniu korpusu yra svarbus įvykis, kuriame parodomas Šventojo Sosto ir visos Bažnyčios vaidmuo tarptautinėje bendruomenėje, įvardijamos problemos, gairės ir iššūkiai visai katalikų bendruomenei.

Šiais metais Benedikto XVI kalbos diplomatiniam korpusui pagrindinė tema buvo religijos laisvė ir įvairios katalikų bendruomenių pasaulyje situacijos religijos laisvės atžvilgiu.

Prieš jas pristatydamas, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad žmogus yra religinė būtybė. Tai rodo visos žmonijos istorija – per įvairius įsitikinimus ir apeigas išryškėja nenuilstamas Dievo ieškojimas. Tiesos, gėrio, laimės, gyvenimo pilnatvės paieškos taip pat yra, sąmoningai ar nesąmoningai, Kūrėjo ieškojimas.

Religinė dimensija yra nepaneigiamas ir neatimamas žmogaus buvimo ir veikimo požymis, tiek savęs realizavime, tiek bendruomenės kūrime. Todėl kai pats žmogus ar jį supantys asmenys apleidžia arba neigia šį pamatinį aspektą, visuose lygiuose gimsta nestabilumas ir konfliktai, tiek asmeniški, tiek tarpasmeniniai.

Šia tiesa religijos laisvė pagrindžiama kaip pamatinis taikos kūrimo kelias. Taika kuriama ir išlaikoma tada, kai žmogus gali laisvai ieškoti Dievo ir jam tarnauti savo širdyje, savo gyvenime ir santykiuose su kitais.

Apžvelgdamas pasaulio panoramą Benediktas XVI kalbėjo, jog, deja, daug situacijų, kur religijos laisvė yra pažeidžiama arba neigiama, pažeidžiant ir paties religinio žmogaus orumą. Ne kartą viešais pareiškimais jis siekė atkreipti į jas visų dėmesį.

Kalbėdamas apie Rytus, popiežius pirmiausia paminėjo Iraką, kuriame prievarta verčia krikščionis palikti tas žemes, kuriose jų bendruomenės gyveno šimtmečius. „Atnaujinu savo susirūpinusį kvietimą šios šalies valdžiai ir musulmonų lyderiams veikti, kad jų bendrapiliečiai krikščionys galėtų saugiai gyventi ir nešti savo indėlį visuomenei, kurios pilnateisiai nariai yra“, - sakė Šventasis Tėvas, pridurdamas, kad atakos prieš krikščionis, taip pat nesenas teroristinis išpuolis Egipte, yra ženklas visoms Artimųjų Rytų vyriausybėms, jog reikia skubių ir veiksmingų religinių mažumų apsaugos priemonių. Arabijos pusiasalio valstybėse, kuriose daug krikščionių darbininkų, linkėta, kad Bažnyčia galėtų turėti adekvačias sielovadines struktūras.

Tarp normų, kurios žeidžia asmenų teisę į religijos laisvę, ypač paminėtinas įstatymas prieš piktžodžiavimą Pakistane, kuris lengvai tampa prievartos ir neteisingumo prieš religines mažumas pretekstu, kai Dievo garbinimas turėtų auginti brolybę, o ne skaidyti. Popiežius linkėjo, kad šis įstatymas būtų panaikintas. Taip pat kelia susirūpinimą kai kurios situacijos Azijos pietuose ir pietryčiuose. Prievartos prieš krikščionis neišvengia ir Afrikos kontinentas.

Kai kuriose šalyse, nors religijos laisvė formaliai įtvirtinta, religinių bendruomenių gyvenimas suvaržytas, mat juridinė ir socialinė tvarka paremta tokiomis filosofinėmis ir politinėmis sistemomis, kurios įtvirtina jei ne monopolį, tai stiprią valstybės kontrolę visuomenei. Tada tikintieji atsiduria tarp ištikimybės Dievui ir tėvynei. Tai Kinijos atvejis. Reiktų, kad tokios dviprasmybės nutrūktų. Iš kitos pusės, popiežius linkėjo, kad su Kubos valdžia užmegztas dialogas toliau sėkmingai plėstųsi.

Benediktas XVI apžvelgė situacijas Vakaruose, kuriuose taip pat yra grėsmių pilnai religijos laisvei, nepaisant to, kad daug reikšmės teikiama pliuralizmui ir tolerancijai. Vakaruose yra tendencija religiją laikyti nereikšmingu ar net svetimu, išderinančiu visuomenę veiksniu; įvairiais būdais siekiama religijai trukdyti įtakoti socialinį gyvenimą. Pretenduojama, kad krikščionys veiktų neatsižvelgdami į savo įsitikinimus ar net jiems prieštaraudami, pavyzdžiui ribojant sąžinės prieštaravimo teisę medicinos darbuotojams. Šiame kontekste galima pasidžiaugti dėl Europos Tarybos rezoliucijos, kuri tokią teisę gina.

Dar viena religijos, ypač krikščionybės išstūmimo į visuomenės pakraščius iliustracija yra siekis uždrausti religinius simbolius ir šventes, vardan pagarbos kitų religijų išpažinėjams ir netikintiems. Taip ne tik apribojama viešos tikėjimo išraiškos teisė, bet ir pakertamos kultūrinės šaknys, maitinančios gilią daugelio tautų tapatybę ir socialinę darną. Šiame kontekste popiežius dėkojo valstybėms, kurios parėmė Italiją kryžiaus išstatymo viešose vietose byloje, Maskvos patriarchatui ir ortodoksų hierarchijai, visiems kitiems, tikintiems ir netikintiems, kurie gynė kryžiaus simbolį kaip universalių vertybių atspindį.

Šventasis Tėvas kalbėjo apie religinės laisvės suvaržymus kai kuriose lotynų Amerikos valstybėse, ypač siekiant sukurti valstybės monopolį mokyklų ir ugdymo srityse. Valstybių ugdymo sistemos turėtų gerbti šeimų teisę nuspręsti dėl savo vaikų auklėjimo. Šiuo požiūriu grėsmė šeimų religinei laisvei yra ir kai kuriose Europos šalyse, kuriose privaloma lankyti neva neutralius seksualinio ugdymo ar pilietiškumo kursus, kurie iš tikro atspindi tikėjimui ir teisingam protui priešingą žmogaus sampratą.

Benediktas XVI akcentavo kelis principus, kurie orientuoja Šventojo Sosto veiklą tarptautinėse organizacijose. Pirma, vengti netolerancijos religijų atžvilgiu skirstymo. Deja, neretai vyriausybės ir viešoji nuomonė diskriminaciją prieš krikščionis laiko mažiau reikšminga. Antra, reikia vengti pavojingo kontrasto tarp religijos laisvės ir kitų žmogaus teisių, neigiant pagarbos religijos laisvei pamatinį vaidmenį ginant žmogaus orumą. Dar mažiau pateisinami bandymai priešpastatyti religijos laisvei taip vadinamas naujas teises, kurios ypač remiamos kai kurių visuomenės sektorių, įtrauktos į nacionalines ir tarptautines normas, tačiau tėra egoistinių troškimų išraiška, be pagrindo autentiškoje žmogaus prigimtyje.

Dar kartą tvirtai noriu pabrėžti, kad religija nėra problema visuomenei, nėra konflikto ar sąmyšio faktorius. Norėčiau pakartoti, kad Bažnyčia neieško privilegijų, nenori veikti jos misijai svetimose srityse, tačiau nori savo misiją vykdyti laisvai, - kalbėjo diplomatams popiežius, primindamas ir istorinę pamoką apie didžiųjų religinių tradicijų indėlį į civilizacijų vystimąsi. Nuoširdus Dievo ieškojimas veda prie pagarbos žmogaus orumui. Šiuo požiūriu daug sakanti Motinos Teresės iš Kalkutos figūra. Nė viena visuomenė neturėtų atsisakyti religinių asmenų ir bendruomenių paramos. (rk)