Viešpaties Krikšto sekmadienis

Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“. Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. (Mt 3, 13-17)

TAS, KURIS ATEINA

„Tu ateini pas mane?“- nustebęs paklausė Jėzų Jonas Krikštytojas.

Jam iš tiesų buvo kuo stebėtis. Jonas Krikštytojas visą savo gyvenimą laukė tos akimirkos, suvokdamas, kad jam reiks rengti tautą Mesijo atėjimui, visą savo jaunystę praleido melsdamasis, pasninkaudamas, mąstydamas apie Dievo planus savosios tautos atžvilgiu, kol galiausiai pradėjo garsiai skelbti apie būtinybę pasitikti Mesiją atgaila ir malda. Žmonės pradėjo rinktis pas jį: pradžioje nedrąsiai ir tyliai. Jonas barė juos, ragino atgailoti, priekaištavo dėl jų daromų nedorų darbų, o visi tylėjo, nulenkę galvas. Atrodytų buvo aišku: nė vienas jų neužsitarnauja išganymo, nė vienas nėra vertas atleidimo, jie nėra tie, pas kuriuos ateitų Dievas.

Jonas žinojo, kad Raštuose yra parašyta, jog Mesijas bus atsiųstas tik tada, kai žmonės bus pasiruošę Jį priimti, tačiau tauta buvo atbukusi, tamsi, tolima dvasiniams dalykams. Jonas išgyveno dėl savo tautiečių drungnumo, manydamas, kad taip niekuomet neateis Mesijas.

Kaip tik todėl tą dieną jo nuostaba ir buvo begalinė…

Stebėtis visuomet yra daug progų.

„Tu ateini pas mane?“- stebėjosi širdies tyloje Marija, įsiklausydama į jos įsčiose augančią gyvybę.

„Tu ateini pas mane?“- niekaip negalėdamas užmigti teiravosi Juozapas, kuriam Dievas atėmė sužadėtinę ir liepė ją parsivesti į namus, kaip savo, auginant svetimą vaiką.

„Tu ateini pas mane?“- klausė visų paniekinti piemenys, kuomet juos pažadino į žemę nužengiančių angelų šviesa.

„Tu ateini pas mane?“- klausė Rytų išminčiai, išeidami iš Erodo rūmų ir sekdami juos į Betliejų vedančią žvaigždę.

„Tu ateini pas mane?“- savo šviesiame ir neramiame gyvenime klausėme šimtą, tūkstantį kartų, matydami, kaip Dievas pasiekia visus užmirštuosius, aplenkia pasipūtusius, ieško visų pražuvusių, pralaimėjusių, nusivylusių…

Nusidėjėlių minioje, nulenkęs galvą, lygus su visais, paniręs kasdienybės dulkėse, prieš Joną Krikštytoją stojo dailidė iš Nazareto. Jonas vieną po kito nardina žmones į vandenį, pamato Jėzų ir sustoja. Tas nelemtas klausimas; „Tu ateini pas mane?“- neduoda ramybės. Tai neįmanoma, argi ne žmogus turi ieškoti Dievo? Argi ne Izraelio tauta, viską sugriovusi savomis rankomis, pamiršusi Dievą, privalo Jo ieškoti savo širdies tamsybėse?

Jonas suklydo. Dievas yra kitoks, ne toks, kokį mes įsivaizduojame. Jis yra su mumis ir kartu pranoksta mus visus savo meile.

Praktiškai jau tą akimirką buvo paskelbtas Evangelijos liudijimas, jau tada žmonės išvydo šviesų Dievo Veidą, jau tada buvo paliudyta visa esmė. Jonas viską mėgino suvokti pagal žmogišką logiką, tačiau visi svarstymai, religiniai vertinimai, netgi dirbtinis pamaldumas,- visa buvo akimirksniu nušluota tuo stulbinančiu ir nusižeminimo kupinu Dievo poelgiu.

Dievas yra visiškai kitoks, Tobulas, Absoliutus, visiška Pilnatvė. Jis viso to atsisako, kad būtų su mumis, kad galėtų susitikti, pažinti, atpirkti, išgelbėti. Jis nekelia jokių sąlygų, nieko nereikalauja ir nesitiki iš mūsų. Dievas mus paprasčiausiai myli, todėl atsižadėjęs savo didybės, per purvą ir dumblą žengia su visais prie vandens…

„Aš juo gėriuosi!“- pasigirsta iš aukštybių Tėvo balsas. Dangaus Tėvas visiškai sutinka su tuo, ką daro Sūnus, pritaria Jo veiklai.

Tai pirmas žingsnis kelionės, kuri per tris metus nuves Mokytoją ant kryžiaus. Jėzus parodo mums Dievą, išeinantį ieškoti pražuvusios avelės, laukiantį palaidūno sūnaus, apsistojantį Zachiejaus namuose, besivaišinantį kartu su nusidėjėliais, nesmerkiantį viešos nusidėjėlės, atstatantį kitą skruostą, negesinantį smilkstančio dagčio, nelaužiantį palaužtos nendrės, besidžiaugiantį kiekvieno nusidėjėlio atsivertimu, ir mirštantį su atleidimo žodžiais lūpose.

Toks Dievas ateina pas mus… (Mons. Adolfas Grušas)