Egiptas. Polemika po popiežiaus žodžių

Gruodžio 2-ąją dieną įsiplieskė polemika, kurią įžiebė Al Azhar didysis imamas Ahmed al-Tayyeb, spaudos konferencijoje pareiškęs, kad smerkia ataką prieš koptus, kad musulmonai turi gerbti ir saugoti krikščionių maldos vietas ir kad ketina sukurti bendrą su koptų Bažnyčia komisiją problemoms spręsti. Toje pat konferencijoje Al Azhar didysis imamas, reikšminga figūra ne tik Egipte, bet ir visame musulmonų sunitų pasaulyje, atsakydamas į vieną klausimą sukritikavo popiežių, kad šis esą kišasi į Egipto vidaus reikalus, tačiau nekvietė ginti musulmonų, kai šie buvo žudomi Irake. Pasak musulmonų dvasininko, patys egiptiečiai mokės apsaugoti savo bendrapiliečius koptus.

Tos pačios dienos vakare Vatikano spaudos salės direktorius t. Federico Lombardi patikslino, kad nėra pagrindo Šventojo Tėvo pareiškimo interpretuoti kaip kišimosi į Egipto vidaus reikalus ir kad pareiškimo esmė buvo ne tik solidarumo ir užuojautos išreiškimas koptams, bet ir tvirtinimas, jog tokie nusikaltimai įžeidžia visą žmoniją, žmogaus orumą, kad ir kokios religijos jis būtų. T. Lombardi pakvietė neskubėti vertinant ir išsiaiškinti kokią informaciją gavo didysis imamas.

Ir iš tiesų, atrodo, šio nesusipratimo pagrindas yra komunikacinis. Kai kurios žiniasklaidos priemonės ir žinių agentūros į vieną tekstą suplakė Benedikto XVI žodžius, pasakytus sausio 1 dienos ryto homilijoje ir sausio 2 dienos pareiškimą, skirtą tiesiogiai Egiptui, uždėdamos antraštę „popiežius prašo vyriausybių saugoti krikščionis“.

Tačiau sausio 1 dienos homilijoje Šventasis Tėvas sakė, kad kovojant prieš religinę netoleranciją, kuri šiandien liečia ypač krikščionis, konkrečiai turėtų įsipareigoti tiek tautų lyderiai, tiek visi žmonės, kuriems rūpi taika. Tačiau šių žodžių kontekstas buvo Pasaulinė taikos diena ir popiežiaus žinia šiai dienai, pabrėžiant visų asmenų religijos laisvę. Gruodžio 2 dienos žinioje, skirtoje Egiptui, Šventasis Tėvas nekalbėjo apie vyriausybių atsakomybę, tačiau apie „prieš krikščionis nutaikytą smurto strategiją, nuo kurios nukenčia visi gyventojai“, apie maldą už aukas ir artimuosius, primindamas, jog krikščionys neturi imtis keršto ir prievartos.

Tad gali būti, kad Egipto didįjį imamą pasiekė tik žiniasklaidos antraštės, kurios susiaurino ir pakeitė popiežiaus pareiškimų prasmę.

Kita vertus, anot t. Lombardi pareiškimo, bet kokiu atveju yra neteisinga sakyti, kad popiežius yra gynęs tik krikščionis. Nesuskaičiuojamus kartus Šventasis Tėvas yra pasmerkęs prievartą prieš asmenis, kaip ir bet kokią Dievo vardu vykdomą prievartą. Kalbant konkrečiai apie Iraką pakanka prisiminti neseną susitikimą su naujuoju Irako ambasadoriumi, kuriame buvo kalbama apie nekaltas prievartos aukos, ne tik krikščionis, bet ir musulmonus.

Panašiai žinių agentūroms „SIR“ ir „Asianews“ komentavo t. Khalil Samir Khalil, jėzuitas islamologas, dažnai rašantis apie teisinius, socialinius ir politinius islamo pasaulio aspektus. Pasak jo, Egipto musulmonų lyderis turbūt buvo suklaidintas žurnalistinių antraščių, ko toks reikšmingas ir išsilavinęs žmogus turėtų vengti. Kalbant apie karą Irake, Jonas Paulius II pasisakė prieš jį dar prieš jam prasidedant ir Benediktas XVI nuostatos nepakeitė. Be to, pridūrė jėzuitas, klaidinga traktuoti karą Irake kaip karą prieš musulmonus. Tai buvo karas prieš visą valstybę, tad ir šimtus tūkstančių krikščionių, kurie priklauso be galo senoms bendruomenėms, Irako teritorijoje įsikūrusioms dar prieš islamo atsiradimą. Karą pradėjo ne krikščionys, o JAV ir Didžioji Britanija.

Bet jei popiežius ir būtų paprašęs vyriausybių saugoti krikščionis, - klausia t. Samir, - ar tai iš tiesų skandalas, jei Artimųjų Rytų vyriausybės negina krikščionių, nes nenori ar neturi tam pakankamai jėgų? Jei pasaulis neturi reaguoti į tokią prievartą, kam tada Jungtinių Tautų Organizacija, kitos tarptautinės organizacijos? (rk)