„Malonė, taika ir gailestingumas iš Betliejuje gimusio Kristaus“, rašoma Konstantinopolio
ortodoksų patriarcho Baltramiejaus I kalėdiniame laiške.
Pasak patriarcho,
niūrioje nuotaikoje, kuri persmelkė pasaulį dėl įvairių problemų, susijusių su finansine,
socialine, moraline ir ypač dvasine krize, skleidžiančioje kartėlį, pasimetimą, frustraciją,
nusivylimą, nerimą dėl ateities tarp daugelio asmenų, Bažnyčios balsas skamba švelniai:
„ateikite, o tikintieji, galvokime apie dieviškuosius dalykus ir kontempliuokime dieviškąją
kilmę, kuri iš aukšto pasirodo Betliejuje“.
Anot nesugriaunamo krikščionių
tikėjimo, Dievas neapsiriboja paprastu ir abejingu stebėjimu iš aukšto žmonijos, kurią
asmeniškai sukūrė pagal savo atvaizdą ir panašumą. Dėlto jo Žodžio ir pirmgimio Sūnaus
įsikūnijimas nuo pat pradžių buvo jo „gera valia“, jo ketinimas. Žmogaus prigimties
prisiėmimas, ekstremalus meilės aktas, buvo jo valia nuo pat pradžių, dar prieš Adomo
ir Ievos nuopuolį, dar prieš jų sukūrimą. Tačiau po Adomo ir Ievos nuopuolio ši valia
Įsikūnyti apkabino kryžių, šventą kentėjimą, gyvybę teikiančią mirtį, nusileidimą
į pragarus ir prisikėlimą po trijų dienų. Tokiu būdu visam laikui ir visiškai buvo
sutraiškyta mirtis ir nuodėmė, kuri įsiskverbusi į žmogaus prigimtį viską apkrėtė.
Tačiau Kalėdų dieviškasis gimimas yra reikšmingas ne tik amžiniesiems dalykams,
tačiau ir mūsų žemiškajai kelionei. Kristus atėjo į pasaulį skleisti gerąją naujieną
apie Dangaus Karalystę ir mus įvesdinti į savąją Karalystę. Ir dar jis atėjo padėti
išgydyti žmogišką silpnumą. Stebuklingai ir daug kartų maitino tuos, kurie klausėsi
jo žodžio; gydė raupsuotuosius, stiprino ligonius, akliesiems grąžino regėjimą, klausą
kurtiesiems ir žodį nebyliams; išlaisvino netyrų dvasių apsėstuosius, prikėlė mirusius,
apgynė apleistuosius ir prispaustuosius, pasmerkė neteisėtą turtingumą, nejautrumą
vargšams, veidmainystę, puikybę žmonių santykiuose. Pats pateikė savanoriškos savęs
atsisakymo dėl kitų išgelbėjimo aukos pavyzdį.
Galbūt šiais metais reikėtų
išryškinti šią dieviškojo įsikūnijimo žinios dimensiją. Daug mūsų bičiulių ir kolegų
patiria baisius dabartinės krizės išbandymus. Yra daugybė bedarbių, praradusių namus,
jaunuolių su sudaužytomis svajonėmis.
Žodis „Betliejus“ verčiamas kaip „Duonos
Namai“. Tad, kaip tikintys krikščionys, turime duoti savo broliams ir seserims ne
tik „dvasinę Duoną“, kitaip tariant, Kristų kukliose ėdžiose Betliejaus tvartelyje,
bet taip pat kasdieninę duoną išgyvenimui ir viso kito, ko reikia kūnui. Dabar yra
laikas evangelinę žinią pritaikyti praktiškai ir su atsakomybės jausmu. Dabar laikas
įgyvendinti aiškiai ir tiksliai apaštalo Jokūbo žodžius: „aš tau darbais parodysiu
savo tikėjimą“ (Jok 2,16), rašo savo kalėdiniame sveikinime Konstantinopolio patriarchas
Baltramiejus I. (rk)