2010-12-21 19:03:46

Dariusz Kowalczyk SJ: Vatikano II Susirinkimas (4). Liturgija tarp dviejų kraštutinumų


Susirinkimo konstitucijoje apie liturgiją nustatytos bendrosios liturgijos tvarkymo normos, kurių pirmoji skelbia: „liturgijos tvarkymas priklauso tik Bažnyčios vadovybei [...], todėl niekam kitam, net kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje pridėti, atimti arba pakeisti“ (SC 22). Vadinasi, Susirinkimas, nors ir neatmesdamas tam tikro liturginio kūrybingumo, nemanė, kad liturgija yra žmogaus kūrinys. Tebegalioja Pijaus XI žodžiai, kad „liturgija nėra vieno ar kito žmogaus išradingumo rezultatas“.

Tikėjimo ir liturgijos santykį nusako senoji formulė „lex orandi – lex credendi“: liturginiam veiksmui būtinas liturgijoje dalyvaujančių žmonių tikėjimas ir teisinga tikėjimo samprata lemia teisingą maldos būdą. Kai Josephas Ratzingeris sako, kad reikia vengti „liturgijos darkymo asmeniniais išradimais“, kartu jis įžvelgia ir pavojų, jog improvizavimas liturgijos metu gali vesti ir prie klaidingo tikėjimo suvokimo. Tai ne nauja problema. Penktojo amžiaus pradžioje popiežius Inocentas I viename laiške skundėsi: „Kiekvienas mano galįs daryti kas jam patinka, o ne sekti tai kas paveldėta, ir tai tik piktina tikinčius žmones“. Ir šiandien yra manančiųjų, kad liturgija turi būti visiškai spontaniška ir ją reikia vis iš naujo išrasti. Tačiau tai netiesa. Kaip netiesa ir tai, jog viskas jau vieną kartą visiems laikams nustatyta. Reikalavimas kartoti tik tai kas griežtai nustatyta prieštarauja istorinei Bažnyčios dimensijai, prie kurios grįžo Vatikano II Susirinkimas.

Tikėkimės, kad Šventoji Dvasia, kuri veda į visos tiesos pažinimą, suteiks mums išminties eiti teisingu keliu, vengiant kraštutinumų, kurių vienas tvirtina, kad „viskas jau skurta“, o kitas – kad „viską reikia kurti iš naujo“.








All the contents on this site are copyrighted ©.