Dariusz Kowalczyk SJ: Vatikano II Susirinkimas (4). Liturgija tarp dviejų kraštutinumų
Susirinkimo konstitucijoje apie liturgiją nustatytos bendrosios liturgijos tvarkymo
normos, kurių pirmoji skelbia: „liturgijos tvarkymas priklauso tik Bažnyčios vadovybei
[...], todėl niekam kitam, net kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje
pridėti, atimti arba pakeisti“ (SC 22). Vadinasi, Susirinkimas, nors ir neatmesdamas
tam tikro liturginio kūrybingumo, nemanė, kad liturgija yra žmogaus kūrinys. Tebegalioja
Pijaus XI žodžiai, kad „liturgija nėra vieno ar kito žmogaus išradingumo rezultatas“.
Tikėjimo
ir liturgijos santykį nusako senoji formulė „lex orandi – lex credendi“: liturginiam
veiksmui būtinas liturgijoje dalyvaujančių žmonių tikėjimas ir teisinga tikėjimo samprata
lemia teisingą maldos būdą. Kai Josephas Ratzingeris sako, kad reikia vengti „liturgijos
darkymo asmeniniais išradimais“, kartu jis įžvelgia ir pavojų, jog improvizavimas
liturgijos metu gali vesti ir prie klaidingo tikėjimo suvokimo. Tai ne nauja problema.
Penktojo amžiaus pradžioje popiežius Inocentas I viename laiške skundėsi: „Kiekvienas
mano galįs daryti kas jam patinka, o ne sekti tai kas paveldėta, ir tai tik piktina
tikinčius žmones“. Ir šiandien yra manančiųjų, kad liturgija turi būti visiškai spontaniška
ir ją reikia vis iš naujo išrasti. Tačiau tai netiesa. Kaip netiesa ir tai, jog viskas
jau vieną kartą visiems laikams nustatyta. Reikalavimas kartoti tik tai kas griežtai
nustatyta prieštarauja istorinei Bažnyčios dimensijai, prie kurios grįžo Vatikano
II Susirinkimas.
Tikėkimės, kad Šventoji Dvasia, kuri veda į visos tiesos pažinimą,
suteiks mums išminties eiti teisingu keliu, vengiant kraštutinumų, kurių vienas tvirtina,
kad „viskas jau skurta“, o kitas – kad „viską reikia kurti iš naujo“.