Ketvirtasis Advento sekmadienis

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:

Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų,ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18–24)

NEBIJOKITE, mons. Adolfas Grušas:

Dovanų pirkimo įkarštyje mūsų širdis dar kartą pasiekia žinia, primindama, kas yra tų šventų dienų, amžiams pakeitusių istorijos ir pasaulio tėkmę, centre. Gerai pamąsčius visa tai gali pasirodyti keista, netgi kažkiek absurdiška ir dar kartą paliudija, kad Dievas yra iš tiesų didis ir Jo meilė viršija bet kokias mūsų viltis. Juk visa Kalėdų šventė, sambrūzdis, jai besirengiant yra skirtas… Kūdikiui, gimusiam visų užmiršto Judėjos miestelio pakraštyje!

Žinoma, kalbu ne apie prekybos tinklų vadovus ar papuošalų gamintojus, kuriems Kalėdos yra tik labai palanki proga padidinti gaunamą pelną, bet apie visus tuos žmones, kurie ta proga šiek tiek sulėtina savo kasdieninį bėgimą ir žino, kaip pagerbti tikrąjį Sukaktuvininką…

Drauge kelias į Kalėdų šventę mums primena ir kitus asmenis, tapusius mums krikščioniško elgesio pavyzdžiu. Šį sekmadienį Bažnyčia ragina atkreipti dėmesį į bene patį tyliausią šventąjį: Juozapą iš Nazareto, kurį visi to meto žmonės laikė Jėzaus tėvu.

Atrodo labai miela, kad gerasis Dievas, turėdamas nesuskaičiuojamas galimybes, žemiškuoju savo Sūnaus tėvu išsirinko tokį žmogų, kaip Juozapas. Toks pasirinkimas atskleidžia ir mums, kad, norint būti dieviškojo išganymo plano dalyviu, nereikia turėti teologijos daktaro laipsnio ar būti apdovanotam Nobelio premija. Reikia tik atviros ir dosnios širdies, tokios, kokią turėjo Juozapas. Tai širdis, kuri yra pasirengusi priimti asmeninių planų žlugimą, sugebanti atsisakyti minties būti savo likimo kūrėju, nepretenduojanti sukontroliuoti ir suvaldyti viską, kas tik dedasi aplinkui. Tokia širdis visuomet moka pažinti ir pripažinti tikrąją didybę.

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje, kalbant apie Juozapą, paminima, kad jis buvo „teisus“. Šis vardas susijęs su jo ketinimu atleisti Mariją nuo duoto žodžio ir apsaugoti ją nuo nešlovės. Sakyčiau, kad Juozapas „teisiojo“ vardą užsitarnavo ne tiek dėl noro skrupulingai laikytis Įstatymo nuostatų, leidžiančių svetimavimo atveju atleisti žmoną, kiek dėl to, kad jis nenorėjo būti laikomas to Kūdikio, Dievo Sūnaus, tėvu. Juozapui buvo atskleisti Dievo planai, prašokantys visa tai, ką jis iki tol buvo planavęs su Marija, todėl tylus ir teisus žmogus nusprendžia pasitraukti, nesiryždamas stoti Dievo akivaizdon.

Tačiau angelas ir Juozapui, kaip Marijai, taria tuos pačius žodžius: „Nebijok“. Kažin, ar tai būtų galima laikyti Dievo padrąsinimu sužadėtiniui, besijaučiančiam išduotam mylimosios. Dievo pasiuntinys drąsina Juozapą, kad šis nebijotų įsijungti į Dievo planą ir per jį Jėzus galėtų būti laikomas Dovydo palikuoniu, kaip kad buvo pranašavęs Izaijas.

Marijos ir Juozapo tikroji istorija prasidėjo tada, kai jiedu išgirdo vienodą paraginimą: „Nebijok!“ Prieš patikėdamas žmogui užduotį Dievas ragina pasitikėti Juo, pamirštant savus išganymo planus. Sakyčiau, kad toks pat paraginimas, laukiant Kalėdų švenčių, skirtas kiekvienam iš mūsų. Šiandien, mūsų monotoniškame ar kupiname įvykių gyvenime Dievas ragina mus nebijoti. Nebijok būti su savo vaiku, kurio poelgių nebesugebi suprasti… Nebijok kiekvieną dieną liudyti savo meilės ir ištikimybės… Nebijok pasirūpinti savo uošviais… Nebijok būti su sergančia motina… Nebijok pasakyti tiesos tam, kurį myli… „Nebijok, nes aš esu su tavimi“, - sako Viešpats.

Tikriausiai kažką panašaus mąstė ir Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, kai, pradėdamas savo popiežiškąją misiją, visam pasauliui ištarė: „Nebijokite! Plačiai atverkite duris Kristui!“