T. Cantalamessa trečiasis Advento pamokslas. Apie racionalizmą

Penktadienį t. kapucinas Raniero Cantalamessa, Popiežiaus namų pamokslininkas, Apaštališkųjų rūmų „Redemptoris Mater“ koplyčioje, dalyvaujant Benediktui XVI, pasakė trečiąją Advento meditaciją apie moderniosios kultūros aspektus, dėl kurių žmonės jaučia priešiškumą Evangelijai. Pirmosiose dvejose meditacijose t. Cantalamessa kalbėjo apie scientizmą ir sekuliarizmą, šioje, trečiojoje – apie racionalizmą.

T. Cantalamessa racionalizmą apibrėžė vienos palaimintojo kardinolo Newano, britų filosofo ir teologo, pasakytos kalbos antrašte: „proto uzurpacija“. Kitaip tariant, racionalizmas yra tam tikras piktnaudžiavimas proto geba, jos suabsoliutinimas, niekam kitam nepaliekant vietos. Religijos atžvilgiu racionalizmas negerbia jos principų, jos prigimties.

Pats kardinolas Newmanas pateikia dvi iliustracijas apie tai, jog ne viskas priklauso nuo proto. Pavyzdžiui, sąžinė. Niekas neteigs, kad sąžinė prieštarauja protui ar kad sąžinės balsas negali būti pateiktas argumentacine forma. Bet iš to neišplaukia, kad sąžinė nėra veikimo principas, kad veikimui būtina sulaukti loginio-racionalaus proceso rezultatų. Panašiai ir su tikėjimu: jis gali būti argumentuotas protu, tačiau nėra jam pavaldus. Kitoje iliustracijoje Newmanas kalba apie meno kritiką, kuris protu vertina tai, ko pats nesukūrė. Taip ir protas vertina tikėjimą, bet tai nereiškia, jog protas yra tikėjimo šaltinis.

Racionalizmas pasižymi uždarumu. Jam būdinga labiau ne tai, kad kišasi į kitas sferas, bet tai, kad nepripažįsta jokios kitos sferos, tik savo paties. Nėra tiesos, kuri nepriklausytų nuo žmogaus proto.

Šia prasme racionalizmas negimė su Apšvieta, nors ir tapo išskirtiniu bruožu šiuo periodu, kurio pasekmes ir šiandien jaučiam. Tai tendencija, su kuria tikėjimas visada susidūrė. Ne tik krikščioniškas, bet taip pat žydų ar musulmonų. Iš kitos pusės, proto absoliutizmui priešinosi ne tik tikėjimo, bet ir proto žmonės – filosofai ir mokslininkai. T. Cantalamessa citavo Paskalio žodžius: „aukščiausias proto veiksmas yra pripažinti, kad egzistuoja begalė dalykų, kurie jį pranoksta“. Ir pripažindamas savo ribas, protas tuo pačiu jas peržengia. Panašiai apie proto užduotį „suprasti, kad suprasti jis negali“ kalbėjo Kierkegaardas.

Kaip seniau, taip ir ateityje protas ir tikėjimas vienas kitu abejos. Kiekviena epocha turi iš naujo eiti tuo pačiu keliu. Bet, pasak Popiežiaus namų pamokslininko, nei racionalistai atvers tikinčiuosius, nei tikintieji racionalistus. Reikia kito kelio. Negalima su racionalizmu kovoti priešpastatant kitą racionalizmą, galbūt su priešingu ženklu. Be to, krikščioniška žinia skirta ne tik intelektualams, kurie gali dalyvauti tokiose diskusijose, bet ir daugybei kitų asmenų, kurie jautrūs kitokiems argumentams.

Koks tas kitas kelias? Paskalis siūlė eiti širdies keliu. Romantikai siūlė jausmų kelią. Bet dar yra patirties ir liudijimo kelias. Čia daug gali pasakyti religijos fenomenologija. T. Cantalamessa priminė klasikinį Rudolpho Otto veikalą, kuriame iliustruojama, jog tai, kas nepaaiškinama protu yra ne teorinė prielaida, o pirmykštė patirtis.

Egzistuoja sentimentas, kuris lydi žmoniją nuo pat pradžių, visas kultūras ir religijas, pirminė patirtis, kuri negali būti suvesta į kitą patirtį ar jausmą – to, kas šventa patirtis ar išgyvenimas (numinosum), pagaunantis žmogų dėl išorinių ar vidinių aplinkybių. Otto šį sentimentą vadina „iracionaliu“: ne ta prasme, kad būtų „prieš protą“, bet „už proto“ ribų. Numinosum patirtis gali būti įvairaus grynumo: nuo pasakojimų apie vaiduoklius sužadinto nerimo iki akinančio Dievo šventumo suvokimo.

Numinosum išgyvenimų, per kuriuos paliečiama „kita“ realybės dimensija, spektras įvairus: išgyvenimas susidūrus su gamtos grožiu ir didybe, gimus pirmam vaikui, įsimylėjus. Net ir mokslinis atradimas gali tuo pat metu tapti religiniu išgyvenimu. Krikščionims privilegijuota vieta ir laikas susidurti su numinosum yra liturgija, ją išgyvenant ne išoriškai, bet vidujai. Vidinės patirties milžinai yra mistikai, tad susipažinimas su jais gali būti labai pravartus.

Tad, pasak t. Cantalamessa, būtina, kad Bažnyčia padėtų žmonėms vėl pajusti sakralumo, gėrėjimosi, grožėjimosi jausmą, kuris juose atgaivintų jautrumą ir tikėjimui. Ir patys tikintieji turėtų liudyti antgamtiškumą savo gyvenimuose. (rk)