Popiežiaus audiencija naujiesiems ambasadoriams prie Šv. Sosto

Ketvirtadienio rytą Šventasis Tėvas savo namuose priėmė neseniai paskirtus penkių kraštų ambasadorius prie Šv. Sosto. Nepalo, Zambijos, Andoros kunigaikštystės, Seišelių ir Malio ambasadoriai, be naujųjų pareigų prie Šventojo Sosto, yra savo šalių ambasadoriai ir kituose kraštuose. Jų nuolatinės rezidencijos yra ne Romoje, todėl popiežius atvykusiuosius prisistatyti ir įteikti jam kredencialus priėmė kartu, o ne atskirai, kaip įprasta ambasadorių gyvenančių Romoje atveju. Priėmęs kredencialus popiežius ambasadoriams įteikė sveikinimo laiškus ir pasakė kalbą apie valstybių ir tarptautiniuose santykiuose būtiną, tačiau šiuo metu nepakankamą žmonių brolystę.

Žmonių brolystę deklaruoja daugelis kraštų, tačiau priešingai nei laisvės, lygybės, pažangos ir vienybės idealai, brolystės tema sulaukia mažiau dėmesio, o nūdienos politinėse bendruomenėse ji liko iš esmės negyva raide, ypač dėl individualistinės ir kolektyvistinės ideologijos daromos įtakos. Pasak popiežiaus, iškalbiai apie tai liudija tarptautinės bendruomenės pagalba Haičiui. Tikra tarptautinė bendruomenė negali gyvuoti be tautų savitarpio paramos. Tačiau žmonių brolystės svarba valstybių santykiuose yra beveik nepripažinta žodžiais ir nepraktikuojama veiksmais.

Žmonės galės gyventi oriai jei bus gerbiami, jei bus pripažintas teisingumas ir teisės. Tačiau vien to negana pilnutinai žmogiškam gyvenimui, nes žmonėms reikia brolystės. Globalizacija žmones vis labiau veda vienus prie kitų, bet nepadaro jų broliais. Mat brolystės pripažinimas nėra protu savaime suprantamas. Žmogaus protas, kalbėjo Benediktas XVI, geba suvokti visų žmonių lygybę, kaip ir būtinumą apriboti esančius kraštutinius skirtumus, bet neįstengia suvokti brolystės. Nes brolystė yra antgamtinė dovana.

Brolystė, pasiaukojimas, pagarba turi reikštis visose žmonijos veiklos sferose, įskaitant ekonomikos. Verslas išreiškia žmonių abipusių ryšių plėtojimą ir ši sąvoka apima vieną iš svarbiausių tautų bendradarbiavimo sektorių. Šioje sudėtingoje aplinkoje veikia taip pat Bažnyčia, kuri savo žinią grindžia dovanojimu, būdama įsitikinusi, jog visa kas priklauso žmogui, ateina iš Dievo meilės, yra Dievo meilės dovana. Todėl Bažnyčiai neleistina veikti kaip lobistinei grupei, kuriai rūpėtų tik savi interesai: ji dirba siekdama užtikrinti pagarbą visiems. Bažnyčia stengiasi kompleksinius žmonių tarpusavio santykius pagrįsti meile ir taika, taip, kaip norėjo pats Dievas. (sk)