Paskelbta Šventojo Tėvo žinia Pasaulinei taikos dienai: „Religijos laisvė – kelias į taiką“.

Sausio 1-ąją bus švenčiama jau prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius popiežiaus Paulius VI į kasmetinių bažnytinių minėjimų kalendorių įvesta Pasaulinė taikos diena. Būsimai Pasaulinei taikos dienai popiežius Benediktas XVI pasiūlė temą: „Religijos laisvė – kelias į taiką“. Apie religijos laisvės ir taikos sąsajas plačiau kalbama šį ketvirtadienį paskelbtoje Taikos dienai skirtoje popiežiaus žinioje. Ketvirtadienio rytą Šventojo Sosto spaudos salėje vykusiam popiežiaus žinios pristatymui vadovavo Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos primininkas kardinolas Peter Turkson.

Savąją žinią popiežius pradeda primindamas vieną grubiausių pastarojo meto pasikėsinimų į religijos laivę – visą tikintįjį pasaulį ir daugelį netikinčių geros valios žmonių sukrėtusį įvykį – Bagdado sirų katalikų katedros užpuolimą prieš pusantro mėnesio.

Šiandien grėsmę religijos laisvei kelia ne tik religinis fanatizmas ir religijos politizavimas, kaip liudija popiežiaus paminėtas Irako krikščionių užpuolimas ar kiti panašūs atvejai kitose šalyse, bet taip pat agresyvus sekuliarizmas, nepakenčiantis jokių religingumo formų ir net pačios Dievo idėjos. Grėsmę religijos laisvei kelia ir vis stiprėjantis reliatyvizmas, kuris nors ir skelbia visų idėjų ir visų pasaulėžiūrų lygybę, iš tiesų atmeta ne tik moralines vertybės, bet ir racionalų žmogaus pasirinkimų pagrindimą.

Popiežiaus žinioje primenama po Antrojo pasaulinio karo 1948 metais paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri viso pasaulio tautų bendrijai tapo tolerancijos, tarpusavio pagarbos, teisingumo ir taikos „didžiąja charta“. Deklaracijos 18 straipsnis skelbia kiekvieno žmogaus teisę į „minties, sąžinės ir religijos laisvę“. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai išpažinti religiją, vykdyti religines apeigas, mokyti religijos, taip pat ir pakeisti savo religiją. Religijos laisve jis gali naudotis privačiai ir viešai, individualiai ir bendruomeniškai. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija labai daug prisidėjo, kad įvairiose kultūrose būtų sukurti įvairūs juridiniai ir instituciniai modeliai, kuriuos vienija visiems bendra pagarba žmogaus teisėms. Tačiau šiandien, sako Benediktas XVI, žmogaus teisių visuotinumas vis dažniau kritikuojamas ir kvestionuojamas, vadovaujantis skirtingomis kultūrinėmis, politinėmis, socialinėmis ar netgi religinėmis vizijomis. Popiežius pateikia keletą pastarojo meto pavyzdžių, kur nevienodo žmogaus teisių taikymo aukomis yra tapę krikščionys: tai ir vadinamoji Lautsi byla prieš Italiją dėl kryžiaus kabinimo mokyklose, ir mirties bausme nuteistos krikščionės Asios Bibi Pakistane atvejis, ir krikščionių padėtis Pietų Sudane, ir gydytojų, atsisakančių daryti abortus, diskriminavimas.

Žmogaus teisės nėra politinio susitarimo rezultatas. Jos visuotinai galioja ne dėl to, kad taip jas apibūdina Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir ne dėlto to, kad jas suteikia valstybės. Žmogaus teisės išplaukia iš pačios žmogaus asmens sąrangos, iš to paties šaltinio, iš kurio teka žmogaus asmens orumas ir prigimtinis moralinis įstatymas.

Religijos laisvė taip pat implikuoja ir keletą kitų svarbių teisių ir laisvių. Popiežius čia pamini vienodą religijos laisvės principo taikymą visoms religijoms ir visų religijų teisę gintis nuo reliatyvizmo. Paminėta taip pat bendruomeninė religijos laisvės dimensija, kuri, ypač tarpreliginiuose santykiuose, įpareigoja dialogui ir tarpusavio pagarbai. Dalis popiežiaus svarstymų skirta religijos laivės ir krikščionių misionieriškojo pašaukimo santykiui. Tarp jų Benediktas XVI nemato prieštaravimo, nes Evangelijos žinioje glūdi ir laisvės žinia; Evangelijos skelbimu krikščionys ne konkuruoja su kitomis tikybomis, bet skelbia Kristaus naujieną apie žmogaus išvadavimą. Popiežius mini ir valstybės pareigas religijos laivės atžvilgiu. Nors ne valstybė yra tas šaltinis, iš kurio religijos laivė išplaukia, tačiau valstybės pareiga yra budėti, kad religijos laivė būtų visiems garantuota ir užkirsti kelią jos pažeidimams.

Pasauliui reikia visuotinai galiojančių ir visų žmonių pripažįstamų etinių ir dvasinių vertybių, o religija gali esmingai prisidėti prie to, kad tas vertybes žmonės galėtų surasti ir jomis vadovaudamiesi kurtų teisingą ir taikų sambūvį tiek savo visuomenių viduje, tiek ir tarptautinėje bendruomenėje. Taika yra Dievo dovana, - rašo Benediktas XVI, - tačiau, kad ji pasiektų visas žmogaus gyvenimo plotmes, reikalinga žmogaus vidinė ramybė, reikalinga taika žmogaus širdyje, reikalingi žmonės, širdyse susitaikę su Dievu ir su kitais žmonėmis. Šia prasme religijos laisvė yra tikras kelias į taiką. (jm)