Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti:
„Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsakė: „Keliaukite
ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja,
raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama
geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“. Jiems nueinant, Jėzus
ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos
nendrės? Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais
drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti
pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta:
Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią. „Iš tiesų sakau
jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias
dangaus karalystėje didesnis už jį. (Mt 11,2-11)
DIEVO ŽENKLAS,
Mons. Adolfas Grušas
Jau įpusėjome
mūsų neilgą pasirengimo kelionę Kalėdų linkui. Visąlaik esame kviečiami kiek atsitraukti
nuo kasdienybės sūkurio ir, kaip Marija, įsiklausyti į širdies tylą, kad joje išgirstume
daugybę pranašų, rodančių mums kelią pas Kristų.
Tuo tarpu kalėdinės linksmybės
vis labiau įsisiautėja… Mūsų miestai puošiasi lemputėmis, parduotuvių vitrinas užpildo
viliojančios (ir dažnai neįkandamos) dovanos, o ėdžiose gulintis Kūdikėlis atrodo
jau beveik užmirštas, pasiduodant vartojimo įkarščiui. Tai vyksta, nežiūrint gana
sudėtingos situacijos: politinių neramumų pasaulyje ir mūsų namuose, žmonių nerimo
dėl ateities, minčių, kaip reiks išgyventi ateinančius metus…
Šiaipjau per
Adventą mes prisimename prieš du tūkstančius metų įvykusį Jėzaus atėjimą į pasaulį.
Tai nenuginčijamas faktas, tačiau niekaip neapleidžia nuojauta, kad per tuos du tūkstantmečius
praktiškai niekas nepasikeitė. Į pasaulį atėjo Dievas, ir kas iš to? Stiprieji ir
toliau demonstruoja valdžią, viršų (kartais net ir Bažnyčioje) ima egoizmas, aplinkui
matome daugybę vargo, ir kalbos apie šviesią žmonijos ateitį vis dažniau skamba, kaip
pasityčiojimas…
Jonas Krikštytojas, kurį sutinkame šio sekmadienio Mišių Evangelijoje,
yra visai kitoks, negu kad buvo pasakojama prieš savaitę. Dabar jis jau kalėjime ir
laukia nuosprendžio, nes tokią situaciją nulėmė aklas isteriškos moters pyktis ir
karaliaus – statytinio silpnumas. Jonas Krikštytojas jaučia nerimą, nes visą savo
gyvenimą paskyrė tam, kad, garsiai šaukdamas ir įspėdamas nusidėjėlius, parengtų kelią
Mesijui, pats Jėzų, kaip Mesiją, atpažino atėjusių krikštytis minioje, parodė visiems,
stebėdamasis, kad pasaulio Gelbėtojas yra toks nusižeminęs. Tuo tarpu dabar jo širdyje
vyrauja sąmyšis…
Joną Krikštytoją pasiekė gandai, kad Mesijas neina jo keliu,
garsiai neragina žmonių atsiversti, o veikiau elgiasi, kaip eilinė vidutinybė. Jonas
Krikštytojas grasino atgailaujantiems Dievo bausmėmis, neužgesinama ugnimi, tuo tarpu
Jėzus visiems besąlygiškai atleidžia nuodėmes, negrasina ir nekeršija. Jis, tiesa,
kalba apie ugnį, tačiau sako, kad ji turi liepsnoti iš meilės, o ne iš baimės.
Tai
visiškai kitoks Mesijas, negu kad jį galėjo įsivaizduoti Jonas, visa Izraelio tauta.
Jis pernelyg skirtingas… Jis ne toks, kaip Dievas, kokio norėtų visi „teisieji“…
Dievas
mus visuomet nustebina, nes skiriasi nuo mūsų susikurto Jo įvaizdžio. Žmonės, kurie,
kaip Jonas, savo tikėjimą išgyvena radikaliai, visuomet rizikuoja susikurti į save
panašaus Dievo įvaizdį. Mes, kaip ir Jonas, gal norėtume akivaizdaus Dievo atėjimo,
kurtinančio įsiveržimo į istoriją, gausios angelų palydos… Tuo tarpu Jėzus mums rodo
kitokį Dievo veidą, kupiną švelnumo ir jautrumo žmogui. Gal kaip tik tai mums ir nėra
aišku. Mes, kaip ir Jonas, esame pripratę pasaulį dalyti į geruosius ir bloguosius
ir laikomės nuomonės, kad gerieji (jų tarpe esame ir mes) turi būti išgelbėti, o blogieji
– nubausti, kad bent tokiu būdu būtų atstatyta pusiausvyra pasaulyje, kuriame laimi
sukčiai, o kenčia teisingieji.
Jėzus stebina mus, nes parodo, kad Dievas pasaulį
dalija į tuos, kurie myli, bando mylėti ar bent jau leidžiasi mylimi, ir į tuos, kurie
atmeta meilę. Meilė Dievo akyse yra neišsemiama galimybė, vienintelis dalykas, kuris
mus jungia tarpusavyje. Mus gali išgelbėti ne rezultatai ir pastangos, ne geri darbai,
bet troškimas mylėti. Šis nusiteikimas apima ir visa kita: gerus darbus, pastangas
ir begalinį troškimą savo silpnume pakilti prie Dievo.
Be abejo, Jėzus negalėjo
duoti aiškaus atsakymo Jono pasiuntiniams. Tikėjimas niekuomet nėra akivaizdus, Dievo
neįmanoma paaiškinti, naudojantis mokslinėmis formulėmis, niekas nesugebės pateikti
visiems priimtino tikėjimo išaiškinimo, jau nekalbant apie tuos skeptikus, kurie,
rentgeno nuotraukose niekaip nepajėgia įžvelgti žmogaus sielos.
Mums yra duoti
tik visumos neapimantys nurodymai. Iš tiesų ne Dievas privalo ką nors įrodinėti, bet
mes turime pasikeisti ir Jį priimti. Todėl ir atsakydamas Jonui Jėzus išvardija Izaijo
pranašautus Mesijo darbus, tik pasakydamas: „Apsidairyk aplinkui ir pamatysi“.
Mums
irgi derėtų, rengiantis Kalėdoms, apsidairyti aplink ir pamatyti Dievo buvimo ženklus:
draugus, kurie savo gyvenimo kelyje sutiko Dievą, nusivylusius, kurie pajėgė atversti
savo širdį, skausmo prislėgtuosius, kurie rado savyje jėgų atleisti, pavydo ar godumo
apakintus brolius, kurie tapo džiaugsmo ir gėrio šaltiniu savo artimiesiems…
Iki
Kalėdų liko pora savaičių. Pora savaičių pažiūrėti į pasaulį kiek kitaip, praskleidus
savo asmeninę nusivylimo ir nevilties uždangą, pasistengti tapti vilties ženklu kitiems.
Pora savaičių, kad nepažįstantiems Dievo savo buvimu pasakytume, kad Dievas yra ir
kad Jis yra meilė, kad patys pa-sakytume Dievui: „Žiūrėk, Viešpatie, aš pasikeičiau!“…