Ataskaita apie netoleranciją ir diskriminaciją prieš krikščionis Europoje
Nevyriausybinė Austrijos organizacija „Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis
observatorija“ paskelbė ataskaitą, kurioje pristato netolerancijos ir diskriminacijos
prieš krikščionis kroniką 2005-2010 metais Europoje.
Anot ataskaitos, krikščionių
diskriminacija Europoje yra vis labiau pripažįstamas faktas, nepaisant to, kad Europa
yra laikoma vienu iš žmogaus teisių bastionų pasaulyje.
Diskriminacija ir
netolerancija prieš krikščionis yra tai, kad pažeidžiamos jų lygios teisės. Ne visi
su tuo nori sutikti. Pavyzdžiui, replikuojama, kad krikščionys tik praranda istorines
privilegijas. Tačiau, viena vertus, kai kurie diskriminacijos epizodai neturi nieko
bendra su privilegijomis. Antra vertus, vienos religinės bendruomenės istorinis išskirtinumas,
dažnai visos šalies identiteto ir kultūros dalis, nebūtinai reiškia, kad visų kitų
teisės yra paneigiamos. Jei taip, tada reikėtų apskritai atsisakyti istorinės ir kultūrinės
tapatybės, nes ji „diskriminuos“ visus, nenorinčius jos priimti arba turinčius kitokią
tapatybę. Tačiau kadangi gryno ir absoliutaus neutralumo negali būti, vieną tapatybę
tik pakeisime kita ir vėl atsiduriama prieš tą pačią „diskriminacijos“ dilemą. Taigi,
patenkama į akligatvį. Todėl perspektyvesnis kitas požiūris: istorinę ir kultūrinę
tapatybę, net jei tai vienai ar kelioms bendruomenėms suteikia išskirtinesnį statusą,
įmanoma suderinti su pagarba visų teisėms.
Kiti replikuoja, kad krikščionių
teisės Europoje negali būti pažeidinėjamos todėl, kad Europa yra krikščionių daugumos
regionas. Tiesa, kad dažniausiai pažeidinėjamos mažumų teisės, tačiau tai nereiškia,
kad neįmanoma pažeidinėti daugumos teisių. Kraštutinė iliustracija – apartheidas Pietų
Afrikos Respublikoje, baltųjų mažumai diskriminuojant juodųjų daugumą. Bet ir Europoje
yra įmanoma, kad žmogus nepriimamas į darbą todėl, kad yra krikščionis.
Ataskaitos
rengėjai suskirstė diskriminacijos ir netolerancijos prieš krikščionis atvejus į kelias
kategorijas.
Sąžinės laisvės kategorijos atvejai iliustruoja, jog kartais draudžiama
gyventi pagal krikščioniškos moralės principus, grasinant piniginėmis ir įkalinimo
bausmėmis. Keli atvejai Ispanijoje ir Didžiojoje Britanijoje susiję su krikščioniškos
moralės nuostata, jog homoseksualumo praktika yra nuodėmingas elgesys, neužmirštant
pridurti, kad homoseksualus asmuo turi pilną žmogaus asmens orumą ir kad pats polinkis
į homoseksualumą, galbūt susiformavęs ankstyvojoje vaikystėje, nėra savaime nuodėmė.
Nepaisant to, krikščioniškos moralės požiūris, jog homoseksualumo praktika, panašiai
kaip ir lytiniai santykiai iki santuokos arba už santuokos ribų, yra nuodėminga yra
traktuojamas kaip nusikalstamas, kaip neapykanta homoseksualiems asmenims, kaip homofobija.
Tokio požiūrio reiškėjai baudžiami, nors sveika nuovoka sako, kad, pavyzdžiui, požiūris,
jog neištikimybė šeimoje yra nuodėmingas elgesys visiškai nereiškia, kad krikščionys
„neapkenčia“ to, kuris pasielgė neištikimai. Priešingai, kviečia į šventumą taip,
kaip jį supranta.
Kriminalizuojant krikščionišką moralę, pirmenybę teikiant
kitam požiūriui, krikščioniškoms institucijoms ir organizacijoms tampa sudėtinga išlaikyti
savo profilį. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Braitono miesto taryba senų misionierių
ir kunigų namus įvertino kaip „institucionalizuotą homofobiją“, panaikindama savo
finansavimo dalį, nors ji ir nebuvo didelė. Tai atsitiko po to, kai senelių namai
neįvykdė tarybos reikalavimo senelių namų lankstinuke panaudoti homoseksualų atvaizdus,
taip esą parodant savo atvirumą homoseksualiems asmenims.
Panašūs yra „išraiškos
laisvės kategorijos“ atvejai. Tenka susidurti su keistoka situacija: viešos išraiškos
teisė Europoje užtikrinama net tokiems pareiškimams, kurie yra nemandagūs, nepagarbūs,
šokiruojantys ir kvaili, jei tik tiesiogiai nekurstoma prievarta. Tačiau, jei pareiškimas
pagrįstas krikščioniška morale, jis nutildomas ar baudžiamas: visuomenėje, politikoje,
net pačioje bažnyčioje. Pavyzdžiui, 2006 metais vienas škotų parlamentarų įteikė policijai
skundą dėl Glazgo arkivyskupo homilijos, kurioje jis kalbėjo apie krikščionišką santuoką.
Anot parlamentaro, tokios santuokos gynimas ir nepritarimas homoseksualų santuokai
yra homofobijos aktas, kurį turėtų ištirti policija.
Dar kitoje kategorijoje
aprašomi atvejai, kai bandoma varžyti ne tik pavienių asmenų, bet krikščioniškų Bažnyčių
ir organizacijų nuomonės ir veikimo laisvę. Dažnai tokių iniciatyvų imasi radikalių
parlamentarų grupelės. Dar kitais atvejais, pažeidžiama tėvų teisė ugdyti vaikus pagal
savo įsitikinimus. Pavyzdžiui, Ispanijoje ir Prancūzijoje kai kurios švietimo programos
yra radikaliai sekuliaristinės.
Netolerancija krikščionims pasirodo įvairiais
būdais, ne tik teisinėse situacijose. Gali būti išniekintos bažnyčios ir kapinės.
Vardan išraiškos laisvės, viešai suniekinami svarbūs krikščioniški simboliai, figūros,
vaizdiniai. Pavyzdžiui, Vienoje antikrikščioniškoje demonstracijoje buvo skanduojama:
„jei Marija būtų pasidariusi abortą, būtume išgelbėti nuo jūsų“. Demonstracijoje Vokietijoje
buvo nešamas kryžius su į kiaule panašaus Kristaus atvaizdu ir užrašu: „mes esam čia,
kad įžeistume jūsų jausmus“.
Dar vienai kategorijai priklauso tai, ką kai
kas laiko menu. Štai vienas austrų autorius padengė Marijos skulptūrėlę prezervatyvu,
kito, šį sykį italo autoriaus darbas vaizdavo „Trečiojo Reicho Mariją“ – Mariją su
Hitleriu ant kelių. Portugališkam „Playboy“ žurnalui pasirodė esant skoninga vaizduot
Jėzų su apsinuoginusiais modeliais.
Nuo antikrikščioniškų stereotipų nukenčia
net ir tie, kurie krikščionimis savęs nelaiko, bet dėl kokių nors priežasčių sutapatinami
su jais. Tai gerai iliustravo žinomo Harvardo universiteto profesoriaus Edvardo Greeno
atvejis. Profesorius, prieš tai deklaravęs, jog yra „liberalių pažiūrų“, pareiškė
pritariąs popiežiaus Benedikto XVI minčiai, jog ne tiek prezervatyvai, kiek seksualinio
elgesio keitimas yra efektyvesnis kovoje prieš AIDS. 30 metų patirtį kovos su AIDS
epidemija turintis mokslininkas yra išleidęs ir mokslinių veikalų, kuriuose gina tokią
poziciją. Bet po viešo pareiškimo jam teko atlaikyt didelį spaudimą ir daug kritikos.
Kaip vėliau jis pareiškė, „mes, AIDS ir šeimos planavimo srityse dirbantys liberalai
labai smarkiai rizikuojame, jei pritariame popiežiui tokiais dalijančiais klausimais.
Prezervatyvas tapo laisvės ir moterų emancipacijos simboliu, tad tie, kurie suabejoja
prezervatyvo ortodoksija yra apkaltinami esantys prieš šiuos dalykus“. (rk)