Antrasis t. Cantalamessa Advento pamokslas. Krikščioniškas atsakas sekuliarizmui

Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa antrąjį Advento pamokslą, penktadienio ryte pasakytą apaštalinių rūmų „Redemptoris Mater“ koplyčioje, dalyvaujant popiežiui Benediktui XVI, skyrė sekuliarizmo temai. Sekuliarizmas yra viena iš kliūčių evangelizacijai šiuolaikiniame pasaulyje.

T. Cantalamessa patikslino, jog sekuliarizmo kritika nėra sekuliarizacijos kritika. Sekuliarizacija yra sudėtingas ir daugiaplanis reiškinys. Viena vertus, tai gali įvardinti žemiškos tikrovės autonomiją, skyrimą tarp Dievo karalystės ir Cezario karalystės. Šioje perspektyvoje sekuliarizacija nėra prieš Evangelija, priešingai, joje yra viena iš jos šaknų. Kita vertus, sekuliarizacija gali reikšti religijai ir tikėjimui priešingų nuostatų visumą. Pasak pamokslininko, naudodamas „sekuliarizmo“ terminą jis kalba būtent apie šias neigiamas nuostatas.

Sekuliarizmas turi daug veidų ir daug pasekmių, tačiau t. Cantalamessa apmąstė kokį poveikį sekuliarizmas turi amžinybės idėjai. Sekuliarizmą galima suprasti kaip „dabartiškumo“ idėją, priešpastatytą amžinybei. Tikėjimas į amžinąjį gyvenimą yra viena iš evangelizavimo galimybės sąlygų. Rašo apaštalas Paulius: „jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15,19). Tad kokias pasekmes krikščioniškam tikėjimui turi amžinybės horizonto griuvimas? Pasak t. Cantalamessa, tokias pačias kaip ant ugnies metamas smėlis, kuris ją užgesina.

Popiežiaus namų pamokslininkas trumpai apžvelgė pomirtinio gyvenimo idėjos istoriją Biblijoje, kuri gali padėt suprast Evangelijos naujumą šiuo klausimu. Senajame Testamente pomirtinio gyvenimo idėja pasirodo pakankamai vėlai, tik po tremties ir žemiškų vilčių žlugimo pradėta kalbėt apie pomirtinį atlyginimą teisiesiems. Vis dėlto ne visi, pavyzdžiui sadukiejai, šį įsitikinimą priėmė. Tai, beje, paneigia Markso, Feuerbacho, Freudo idėją, jog tikėjimas į Dievą gimė iš amžino atlyginimo troškimo. Tikėjimas į Dievą buvo pirmesnis už tikėjimą amžintuoju atlygiu.

Pilnas amžinojo gyvenimo apreiškimas bibliniame pasaulyje pasirodo su Kristaus atėjimu. Kristus pomirtinio gyvenimo tikrumą pagrindžia ne sielos nemirtingumo, bet Dievo galybės teologiniu argumentu. Vėliau apaštalai pridės kristologinį argumentą, Kristaus prisikėlimą, įveikiant mirtį. Pasak Pauliaus, jei „skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! ?(...) dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis“ (1 Kor 15,12.20).

Graikų – romėnų pasaulyje taip pat pastebima pomirtinio gyvenimo evoliucija. Seniausia idėja yra, kad po mirties gyvenimas pasibaigia, po jos egzistuoja tik šešėlių pasaulis. Naujumą įnešė orfikų-pitagorikų religija, pasak kurios tikrasis žmogaus „aš“ yra jo siela, kuri išlaisvinta iš kūno kalėjimo pagaliau pradeda savo tikrąjį gyvenimą. Platonas šiai idėjai suteikė filosofinį orumą, remdamasis dvasine, tad nemirtinga sielos prigimtimi. Vis dėlto toks įsitikinimas paplito mažumos, filosofijos mokyklų, kitų grupių narių tarpe. Daugumo gyvavo idėja, jog tikrasis gyvenimas baigsis po mirties.

Tačiau kas atsitiko šiandien su krikščioniška pomirtinio gyvenimo, labiau pilno ir džiaugsmingo už žemiškąjį, idėja, triumfavusia prieš pagonišką mintį apie „tamsą po mirties“. Skirtingai nuo šiandieninio ateizmo, neigiančio Kūrėjo egzistenciją, XIX amžiuje buvo neigiama anapusybė. Po truputį amžinybė nugrimzdo į tylą ir užmarštį. Kaip savo laiku pažymėjo Kierkegaardas, anapusybė tapo juoku.

Amžinybės idėjos nuosmukio pasekmė yra ta, kad natūralus troškimas gyventi „amžinai“ išsikraipo ir tampa troškimu gyventi „gerai“, prireikus, tai ir kitų sąskaita. Kita pasekmė yra tai, kad tikinčiuosiuose silpnėja sugebėjimas atsispirti gyvenimo kančioms, sunkumams ir išbandymams.

Ir vis dėlto žmogus ilgisi amžinybės, kartais nedrįsdamas prisipažint kitiems ir net pats sau. Geriausias atsakymas į šią nostalgiją ir sekuliarizmą, kaip amžinybės neigimą, pasak t. Cantalamessa, nėra klaidos paneigimas, tačiau tikrumo amžinuoju gyvenimu spindėjimas, remiantis tiesos vidine galia, lygiagrečiai su gyvenimo liudijimu. Kaip senovėje rašė vienas iš Tėvų, „prieš vieną idėją visada galimą priešpastatyti kitą, prieš vieną nuomonę kitą nuomonę, tačiau kas atsilaikys prieš gyvenimą?“. Tikinčiojo atsakymas remiasi ne idėja, bet įvykiu – susitikimu su Kristumi, į laiką įžengusiu amžinuoju.

Anot Popiežiaus namų pamokslininko, tinkamas laikas evangelizacijai, amžinojo gyvenimo temai, yra laidotuvės, kai mirusio artimieji ne tik aprauda netektį, bet ir patys savęs klausia didžiųjų klausimų – kas esu, iš kur ateinu, kur einu? Deja, pasitaiko, kad ši proga praleidžiama dėl trūkumo žmogiškumo jausmo, vedančio prie dėmesio velioniui ir, kaip Jėzui, verkimo, iš kunigo pusės arba dėlto, kad neinama toliau už žmogiškų mandagumų ir pritrūksta drąsos skelbti didžią Kristaus pergalę prieš mirtį. (rk)