Antrasis Advento sekmadienis

Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. (Mt 3,1-12)

KELIAS PAS DIEVĄ, Mons. Adolfas Grušas

„Išmušė valanda jums pabusti iš miego“,- tokius apaštalo Pauliaus žodžius Bažnyčia mums priminė praėjusio sekmadienio Mišių skaitinyje. Tai buvo kvietimas nepražiopsoti pas mus ateinančio Viešpaties ir pasirengti Jį priimti. Šį sekmadienį girdime garsų ir nerimą keliantį Jono Krikštytojo, Viešpaties Jėzaus giminaičio, raginimą. Tai ne paprastas kvietimas, o šauksmas pranašo, suvokiančio, kad žmonės dar nėra pasirengę priimti Dievą, netgi blogiau: nesupranta, kaip galima tai padaryti.

Reikia prisipažinti, kad Jonas Krikštytojas kasmet, kai apie jį tenka kalbėti Advento metu, man kelia vis didesnę simpatiją. Jis patinka todėl, kad yra susitvardęs, sąžiningas, niekam nemeluoja, o ypač todėl, kad nepasiduoda pagundai apsimesti Mesiju. Reikia pripažinti, kad toks elgesys mūsų laikais, kai esame supami nuolatinio apsimetinėjimo ir troškimo pasirodyti geresniais, o ir patys panašiai elgiamės, yra didelė retenybė. Matydami tokį pranašą mes kitaip žvelgiame ir į jo skelbiamas tiesas.

Gera, kad Jonas Krikštytojas nuplėšia mūsų užsidėtas kaukes ir kviečia gyventi tiesoje. Mes esame kviečiami pasakyti tiesą ne vien tik apie mus supančius daiktus ir asmenis, bet visų pirma pasakyti tiesą apie save pačius, apie mūsų išpažįstamą tikėjimą. To mums visiems labai reikia, nes paprastai stengiamės nuslėpti tai, kas mums nesiseka, nedrįstame priimti naujų dalykų, nerandame laiko savo gyvenimą suderinti su Dievo Žodžiu.

Kaip tik apie tai galvojo Jonas Krikštytojas, garsiai šaukdamas: „Atsiverskite!“ Mūsų krikščioniškam gyvenimui ir mūsų bendruomenėms skubiai reikalingas atsivertimas. Galime kiekvienais metais imtis vis naujų iniciatyvų, apstulbindami pašaliečius savo sumanymais, galime be paliovos organizuoti procesijas ir maldingas keliones, tačiau jei mums stinga troškimo atsiversti, visos mūsų pastangos bus niekam nereikalingos ir atneš vien tik nusivylimą ir pasimetimą. Tada į naują iniciatyvą atsiliepia vis mažiau žmonių, procesijose dalyvaujančių skaičius vis mažėja, o tikintieji pradeda raminti save: „Darau, kas man liepiama“…

Vis tiktai, ką reiškia: atsiversti? Daugiau melstis? Kiekvieną sekmadienį dalyvauti Mišiose? Stengtis būti šiek tiek geresniais? Žinoma, šie dalykai yra svarbūs, tačiau atsivertimas yra ne vien tai… Verčiant iš aramėjų kalbos žodis „atsiversti“ reikštų: „pakeisti galvą“. Be abejo, pažodžiui to nereiktų suprasti, tačiau mintis labai aiški: mes esame raginami pakeisti savo mąstyseną. Tai labai svarbu: Jonas Krikštytojas kviečia ne vien tik apmąstyti savo poelgius ir laikyseną, bet siekti giliau. Atsivertimo reikia mūsų santykiams su Dievu, nes kaip tik tuo yra pagrįstas mūsų elgesys su kitais žmonėmis, su visa mūsų aplinka.

Sakyčiau, kad, rengiantis dar vienai Kalėdų šventei, reiktų pasistengti iš savo minčių išmesti Bažnyčios, kaip tam tikros draudimo bendrovės, įvaizdį, kur kiekviena malda ir kiekvienas pamaldumo ženklas tampa papildoma garantija užsitikrinant laimingą amžinybę. Jonas Krikštytojas tai pasako labai aiškiai: niekas negali jaustis ramus vien dėl to, kad jau priklauso tikinčiųjų būriui. Atsivertimas mūsų žemiškoje kelionėje panašus į situaciją, kai mes pasijuntame pasiklydę: žinome, kur einame, tačiau neberandame krypties, nebesame tikri, ar pasukome ten, kur reikia. Tai susiję su suvokimu, kad esame nusidėję, kad galime ir privalome kažką keisti savo gyvenime. Atsivertimas įmanomas tik tada, jei mes patikime Dievu ir gyvename Jo meilės artumoje, žinodami, kad Dievas atleidžia net ir pačiam didžiausiam nusidėjėliui.

Tai tiesa apie Dievą ir mus. Tai kelias į atsivertimą, leidžiantį mums priimti gimusį Išganytoją…