LVK Pirmininko atviras laiškas LR Sveikatos apsaugos ministrui
Per dvidešimt Nepriklausomybės metų Lietuvoje organų ir audinių donorystė sunkiai
skynėsi kelią į žmonių sąmonę bei realią praktiką kasdieniniame gyvenime. Lietuvos
Katalikų Bažnyčia svariai prisidėjo prie teisingos donorystės sampratos, praktikos
sklaidos bei nuolat skatino ir palaikė kilnią donorystės misiją. Savo prigimtimi donorystė
yra altruistinis būdas neatlygintinai dovanoti organą arba audinį, išreiškiant meilę
artimui. Visi kartu džiaugiamės išgelbėtomis gyvybėmis, sugrąžintais pilnaverčiais
gyvenimais.
Pastaruoju metu nerimą kelia tai, kad, svarstant dirbtinio (pagalbinio)
apvaisinimo įstatymų projektus, yra norima įteisinti vadinamąją lytinių ląstelių
„donorystę“, kuri iš principo negali būti vadinama donoryste tikrąja to žodžio prasme,
nes ji nėra susijusi su gydymu: donorystės atveju yra gydoma liga, gelbstint žmogaus
gyvybę, tuo tarpu lytinių ląstelių „donorystės“ atveju – tampama tėvu arba motina,
tačiau neišsprendžiama nevaisingumo problema. Ketinimai įteisinti lytinių ląstelių
donorystę kelia daug etinių problemų, nes iš vaiko atimama prigimtinė, JT Vaiko teisių
konvencijos pripažįstama, teisė žinoti savo biologinius tėvus. Be to, lytinių ląstelių
„donorystės“ atveju pažeidžiama santuoka kaip vyro ir žmonos nedaloma vienovė ir iškreipiama
šeimos samprata.
Įsigilinant į svarstomų dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo
projektus, yra nesuvokiama, kad visa ši „donorystė“ ir jos priežiūra bei „perteklinių“
embrionų laikymas atsidurtų Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos
ministerijos kompetencijoje. Audinių, skirtų transplantacijai, tvarkymas ir laikymas
kartu su lytinėmis ląstelėmis ir embrionais, kurie turėtų būti po penkių metų sunaikinami,
nebūtų suderinamas su donorystės idėja, nes jai svetimas gyvybės naikinimas. Tai gali
sukelti žmonių nepasitikėjimą pačios donorystės kilnumu, nes atsirastų finansinis
aspektas, kuris iš esmės prieštarauja neatlygintinai donorystės sampratai. To pasėkoje
dar labiau sumažės ir taip trūkstamų donorų. Dėl kylančių moralinių prieštaravimų
Bažnyčia ateityje mato apsunkintą tolimesnį bendradarbiavimą remiant ir palaikant
donorystę. Susirūpinimą kelia tai, kad tokie neapdairūs Valstybės veiksmai sukompromituos
donorystę ir daug pacientų praras galimybę išgyventi.
Tikimės, kad svarstomi
ir rengiami įstatymų projektai nesumenkins ir nediskredituos pačios donorystės sampratos
ir praktikos.