Arkivyskupas Kurt Koch. Šiandieninio ekumenizmo raktinis klausimas yra Bažnyčios samprata

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas arkivyskupas Kurt Koch pateikė ekumeninių santykių apžvalgą šiomis dienomis Romoje vykstančioje Tarybos plenarinėje sesijoje.

Vatikano II Susirinkimo dekretu apie ekumenizmą „Unitatis redintegratio“ katalikų Bažnyčia neatšaukiamai žengė ekumenizmo keliu. Tokią poziciją žodžiais ir konkrečiais veiksmais, nepaliekant jokių abejonių, patvirtino po Susirinkimo valdę popiežiai, o šiandien Benediktas XVI.

2005 metų kalboje Romos Kurijai Benediktas XVI akcentavo, jog Susirinkimo teiginiai turi būti interpretuojami remiantis teisinga hermeneutika. Viena hermeneutika Vatikano II Susitikimą interpretuoja kaip lūžį su ankstesne Bažnyčios tradicija ir kalba apie „priešsusirinkiminę“ ir „posusirinkiminę“ Bažnyčią. Kita hermeneutika yra „reformos hermeneutika“. Ji pripažįsta nuolatinį tikėjimo doktrinos vystymąsi, ištikimybės tradicijai ir dinamiško atsinaujinimo sutaikymą. Būtent tokioje perspektyvoje reikėtų skaityti dekretą apie ekumenizmą.

Šis dekretas pakeitė katalikų Bažnyčios santykius su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis. Tačiau, kita vertus, ši nauja santykių pradžia jau regima prieš Susirinkimą. Dekretas apie ekumenizmą nebūtų tapęs įmanomu, jei ekumenizmas, nors ir embrionine forma, nebūtų sklidęs katalikų Bažnyčioje gerokai prieš Susirinkimą. Čia galima paminėti dialogus su anglikonais 1921 – 1926 metais, stipriai remiamus Pijaus XI, Leono XIII ir Benedikto XV karštą paramą visų krikščionių „Maldai už krikščionių vienybę“. Pijus XII 1950 metais deklaravo, jog ekumeninis judėjimas yra iš Šventosios Dvasios.

Anot arkivyskupo Koch, šiandien su pasitenkinimu galima konstatuoti, jog ekumenizmas yra tapęs daugelio parapijų ir bendruomenių kasdienybe. Šis „gyvenimo ekumenizmas“ yra labai svarbus. Be jo teologinės pastangos pasiekti bendrą pamatinių tikėjimo tiesų supratimą būtų bevaisės.

Katalikų Bažnyčios požiūriu, ekleziologija, Bažnyčios samprata, yra raktinis ekumenizmo, vienybės tarp visų krikščionių atstatymo, klausimas. Daugybe kitų klausimų pasiektas bendras supratimas, tačiau Bažnyčios samprata, tam tikra prasme, dar nėra pasistūmėjusi. Su Pasauline liuteronų federacija pasirašyta deklaracija dėl bendro nuteisinimo doktrinos supratimo. Tai kertinis ekumeninių santykių akmuo. Tačiau ekleziologinė problematika išlieka.

2000 metais Tikėjimo mokymo kongregacijai paskelbus dokumentą „Dominus Iesus“, kilo daug debatų dėl pastabos, kad po Reformos gimusios Bažnyčios nėra „Bažnyčios“ siaurąją žodžio prasme, o greičiau bažnytinės bendruomenės. Nors dokumentas buvo nukreiptas prieš reliatyvistinę religijų teologiją ir kristologijos anuliavimą, būtent pastaba apie Bažnyčių sampratą sukėlė viešą reakciją ir pasipiktinimo bangą.

Tačiau, iš kitos pusės, pačios reformuotosios Bažnyčios neturi vieningo savęs apibrėžimo. Pavyzdžiui, Ekumeninė Bažnyčių Taryba skelbiasi esanti bendruomenė, kuri jungia apie 340 „Bažnyčių, konfesijų ir bendruomenių“, apie 400 milijonų tikinčiųjų. Tačiau kurios iš jų yra „Bažnyčios“, „konfesijos“ ar „bendruomenės“?

Praverčia istorinis žvilgsnis. Gyvenimo gale Martynas Liuteris atsisakė Romos katalikų Bažnyčią pripažinti kaip „Bažnyčią“, radikaliai neigdamas jos autoritetą ir struktūrą. Jis pirmenybę teikė žodžiui „Bendruomenė“, kuriuo aprašė po Reformos gimusį judėjimą. Galima žvilgtelt ir į modernius laikus. Garsusis reformatų teologas Karl Barth taip pat pirmenybę teikė žodžiui „Bendruomenė“, o ne „Bažnyčia“.

Situaciją dar labiau komplikuoja pasaulinio protestantizmo skilimai ir fragmentacija. Gimsta daug naujų bendruomenių, kurios neberanda sau vietos pasaulinėse liuteronų ir kalvinistų federacijose. Katalikų Bažnyčiai kyla nemenkas iššūkis kaip dialoguoti su jomis, nekompromituojant anksčiau pradėtų dialogų. Taigi reikia, kad pačios po Reformos gimusios Bažnyčios ir bendruomenės pagilintų ir patikslintų savąją ekleziologiją, kad būtų galima toliau diskutuoti apie Bažnyčios prigimtį, apie „Visuotinės Bažnyčios“, „dalinių Bažnyčių“, „seseriškų Bažnyčių“ santykius ir perspektyvas, vykdant Viešpaties valią būti vieningais.

Ortodoksų ir katalikų Bažnyčios dalijasi daug kuo. Tačiau ekleziologijos klausimas aktualus ir jų santykiams. Pagal ortodoksų teologiją, Bažnyčia pilnai realizuojama kiekvienoje autokefalinėje Bažnyčioje, bendruomenėje, kuri susirinkusi aplink vyskupą švenčia Eucharistiją. Ir katalikams Eucharistijos šventime yra pilna Bažnyčia, tačiau ne visa. Reikia ir paskirų bendruomenių vienybės. O tam ir tarnauja Romos vyskupas. Jo tarnystė nėra paprastas juridinis viršumas, tačiau bažnytinės vienybės, pusiausvyros tarp dalinių Bažnyčių užtikrinimas. (rk)