XXXIII eilnis sekmadienis

Kai kuriems kalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“. Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“ Jis pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: 'Tai aš!' ir: 'Atėjo metas!' Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“. Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus. Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“. (Lk 21,5-19)

SUNKMEČIO TIKINTIEJI, Mons. Adolfas Grušas

Dabar visi kalbame apie tai, kad gyvename sunkius laikus…

Pasaulio įvykiai kelia nerimą, žmonės linkę verkšlenti, prisiminę praeitį, nors lygiai taip pat nuo tos praeities tada stengėsi išsivaduoti. Tada nebuvo tiek daug ryšio priemonių ir išvyka į kaimyninį miestą ar gautas laiškas buvo įvykiai, kuriems aptarti reikėdavo kelių savaičių. Dabar, jei jaučiamės bent kiek mazochistai, galime net į mobilų telefoną gauti žinutes, kurios, tiesa, daugiausia bus keliančios nerimą: Afganistane tebesitęsia kovos, Irako situacija katastrofiška, ekonomikos krizė niekaip nesitraukia, politikų veiksmai dažnai prasilenkia su sveiku protu, žmonių tarpusavio susipriešinimas darosi nenormalus. Ką jau bekalbėti apie asmenines problemas, kai tiek daug norime gauti ir mažai duoti, nuolat susilaukdami panašių reikalavimų iš kitų žmonių?! Trumpai tariant, nesiseka ir tiek…

Kiekvienas tikintysis, kuris bent jau stengiasi sąmoningai išgyventi savo tikėjimą ir rasti atsivertimo kelią, taip pat yra priverstas nemaloniai nustebti. Bažnyčios situacijos irgi negalėtume pavadinti pačia nuostabiausia. Susiduriame su nepateisinamu tingumu, sąstingiu, atrodytų, visiems netikėtai išlindo pedofilijos tragedija, matome liūdinančias pastangas grįžti prie klerikalizmo blogąja prasme. Visuomenėje atsirado nauja sporto rūšis: pagauti blogai besielgiančius katalikus, visiems garsiai paaiškinant, kad tokio blogo elgesio priežastis yra Vatikanas ir reakcinė Bažnyčios politika.

Visa tai matant kyla klausimas: ar mes kur nors nesuklydome? Ar Dievas nesuklydo, suteikdamas žmonėms tiek daug laisvės daryti viską taip, kaip jiems patinka? Gal tikrai mes patys veikiame, kad tik kuo greičiau priartintume pasaulio pabaigą?

Kaip tik šio sekmadienio Mišių Evangelijoje randame atsakymą ir paguodą. Jėzus aiškiai sako, kad tikintis žmogus, susidūręs su nemaloniais ir nerimą keliančiais ženklais, privalo išlaikyti giedrą savo sieloje. Visas mūsų matomas sąmyšis nėra pabaigos ženklai, kaip tai mėgina tvirtinti kai kurie pamokslininkai. Pats Viešpats Jėzus jau buvo susidūręs su tokiu pasaulio žiaurumu ir minios apakimu, kuris buvo kur kas agresyvesnis, nei mūsų laikais.

„Visa tai turi įvykti, bet dar negreit galas“- sako Išganytojas,

Tai raginimas pakeisti savo požiūrį, kitaip vertinti mus supantį pasaulį.

Mums reikia žvelgti į teigiamus dalykus, į meilę, kurią žmonija, nežiūrint nieko, dar sugeba parodyti. Reikia prisiminti, jog galime su nuostaba vertinti visą kūriniją, prisiminti Dievo karalystę, kuri, kad ir nedrąsiai, tyliai, neagresyviai auga mūsų širdyse. Galime pamėginti suvokti save, įvertindami, kiek daug, nežiūrint mūsų silpnumo ir klaidų, Dievas per mūsų gyvenimą sugebėjo nuveikti mumyse, pagalvoti apie visą parodytą ir patirtą meilę. Nors žmonės ir labai stengėsi, bet jie nesunaikino nuostabaus Dievo darbo – mūsų pasaulio, nepaneigė gėrio ir grožio. Visa tai suvokdami mes negalime nusiminti.

Galima pasakyti ir daugiau: patiriami sunkumai gali tapti proga augti dvasia ir dar tvirčiau tikėti. Tikėjimas, susidūręs su išmėginimais, tampa skaidresnis, mūsų požiūris į mus supančia aplinką nuskaidrėja, o patirdami kitų gal ir nepalankius vertinimus, mes tampame Dievo liudininkais, suvokiame, kad tikrai esame tikintys žmonės. Jei pasaulis mus kritikuoja ir teisia, jei mus puola, neturime pasiduoti tai pačiai pasaulio logikai, bet daugiau pasitikėti Dievo Dvasia. Tada, kai pasaulis per daug kalba apie Bažnyčią, Bažnyčia turi daugiau kalbėti apie Kristų!

Reikia pripažinti, kad, bent kol kas, tokie nesame. Esame daugiau linkę pasinerti į tikrų ar tariamų asmeninių nesėkmių nagrinėjimą, verkšlename su visais ir dėl visko, gyvename apimti pastovaus pykčio. Mums labiau patinka skųstis dėl mus supančio bjauraus, purvino ir blogo pasaulio, drauge sukuriant savo uždarą bendraminčių pasaulėlį, kuriame pradžioje jaučiamės gerai, o paskui pradedame elgtis lygiai taip pat, kaip ir tas „blogas“ pasaulis…

Jei tikrai norime paklusti Jėzaus valiai, turime pirmiausia prašyti išlaisvinti mus nuo nuodėmių, nesugebėjimo žvelgti į pasaulį Dievo akimis ir melsti suteikti džiugų pasitikėjimą bei ištvermę, kuria „išsaugosime savo gyvybę“.