Trečiasis Afrikos ir Europos vyskupų seminaras: misijos, pašaukimai, formacija
Lapkričio 10-14 dienomis Dramblio Kaulo Kranto respublikoje, Abidžano mieste, vyksta
bendras Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SECAM) ir Europos
vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) seminaras. Tai jau trečiasis toks susitikimas
po dviejų kitų seminarų 2007 metais apie vergiją ir naujas vergijos formas ir 2008
metais apie migraciją, evangelizaciją ir solidarumą, vykę Ganoje ir Didžiojoje Britanijoje.
Šį kartą Afrikos ir Europos ganytojų susitikimo tema yra misijos, pašaukimai, formacija,
kunigų ir sielovados darbuotojų mainai. Tokių seminarų idėja buvo subrandinta 2004
metų simpoziume Romoje. Dabar vykstančiame susitikime dalyvauja apie 40 dalyvių.
Sveikinimo
žodį pasakė Afrikos vyskupų delegacijos vadovas kardinolas Theodore Adrien Sarr, Dakaro
arkivyskupas, SECAM vicepirmininkas. Jis sveikino iš Europos atvykusius svečius, džiaugėsi,
kad jau antrą kartą seminaras vyksta Afrikos kontinento žemėje. Anot kardinolo, seminaro
metu nebus pamiršta pabrėžti, jog jaunų Afrikos Bažnyčių indėlis ir įsipareigojimas
misijose yra būtinas dėl visuotinės Bažnyčios misionieriškos prigimties, juo labiau,
kad senosios Europos Bažnyčios susiduria su sekuliarizacijos ir postmodernizmo iššūkiais.
Iš Europos vyskupų sveikinamąją kalbą pasakė kardinolas Josip Bozanič, Zagrebo
arkivyskupas, CCEE vicepirmininkas.
Trumpai apžvelgęs ankstesnių susitikimų
temas ir patirtis, kardinolas Bozanič priminė patį bendrų susitikimų idėjos gimimą.
Europa ir Afrika, pasak kardinolo, yra artimi žemynai. Kelios Europos valstybės yra
susijusios išskirtiniais ryšiais su Afrikos valstybėmis. Ir tai galioja ne tik politiniame
ar ekonominiame, bet taip pat ir bažnytiniame plane. Šios sąsajos, viena vertus, kelia
bendrų iššūkių, kita vertus, abiem pusėms teikia daug gėrio. Iš vienos pusės, Bažnyčia
turi moralinę pareigą netylėti neteisybės situacijų atžvilgiu, iš kitos pusės, bažnytinis
bendradarbiavimas, institucinis, bendruomeninis, asmeniškas stiprina Kristaus kūną.
Anot Zagrebo arkivyskupo, dabar Afrikos ir Europos vyskupų svarstoma tema
tam tikra prasme yra 2008 metų temos apie migraciją pratęsimas. Migracija yra globalizacijos
fenomeno dalis. Daug afrikiečių katalikų vyksta į Europą ieškoti geresnio gyvenimo.
Tačiau atvykę jie tampa vietinių bažnytinių bendruomenių dalimi. Bažnyčia tai vertina
kaip savojo gyvenimo praturtinimą, stengiasi priimti kiekvieną žmogų kaip dovaną.
Žinoma, tai nereiškia, jog ji nori paneigti valstybės teisę ir pareigą reguliuoti
migracijos srautus. Tačiau Bažnyčia nesiliauja priminti pareigą gerbti asmenų orumą
ir nesielgti su jais kaip su daiktais.
Yra ir siauresnių tikinčiųjų migracijos
aspektų. Pavyzdžiui, daug jaunų afrikiečių dvasininkų ar sielovados darbuotojų į Europą
atvyksta studijoms. Kita vertus, nemažai jaunų europiečių nusprendžia kurį laiką praleisti
Afrikos kontinente, su noru pažinti jo dvasią ir dalinai jos pasisemti.
Dar
kitas aspektas, tai misionierių iš Afrikos Bažnyčių atvykimas į Europą misijoms. Europoje
daug bažnytinių bendruomenių, dar neseniai buvusios gana gyvų, apmirė. Tai labai smarkiai
sumažino pašaukimų skaičių, nes menka tikimybė, kad jie atsirastų ten, kur nėra gyvos
bendruomenės. Todėl Europai, iš kurios kadaise į visus pasaulio regionus vyko tūkstančiai
misionierių, šiandien pačiai jų reikia.
Vis tik kardinolas Bosanič pabrėžė,
kad tokios situacijos nereikia vertinti vien kaip žmogiškos strategijos sprendžiant
žmogiškų resursų trūkumo problemą. Reikia ekleziologinės perspektyvos. Bažnyčia nėra
transnacionalinė įmonė, tačiau šeima Kristuje. Bažnyčia tiki, kad per Kristų žmoguje
pilnai išsiskleidžia tiesa ir laisvė, kad Kristus yra vienintelis žmogaus Atpirkėjas
ir Gelbėtojas. (rk)