2010-11-12 18:04:39

Trečiasis Afrikos ir Europos vyskupų seminaras: misijos, pašaukimai, formacija


Lapkričio 10-14 dienomis Dramblio Kaulo Kranto respublikoje, Abidžano mieste, vyksta bendras Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SECAM) ir Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) seminaras. Tai jau trečiasis toks susitikimas po dviejų kitų seminarų 2007 metais apie vergiją ir naujas vergijos formas ir 2008 metais apie migraciją, evangelizaciją ir solidarumą, vykę Ganoje ir Didžiojoje Britanijoje. Šį kartą Afrikos ir Europos ganytojų susitikimo tema yra misijos, pašaukimai, formacija, kunigų ir sielovados darbuotojų mainai. Tokių seminarų idėja buvo subrandinta 2004 metų simpoziume Romoje. Dabar vykstančiame susitikime dalyvauja apie 40 dalyvių.

Sveikinimo žodį pasakė Afrikos vyskupų delegacijos vadovas kardinolas Theodore Adrien Sarr, Dakaro arkivyskupas, SECAM vicepirmininkas. Jis sveikino iš Europos atvykusius svečius, džiaugėsi, kad jau antrą kartą seminaras vyksta Afrikos kontinento žemėje. Anot kardinolo, seminaro metu nebus pamiršta pabrėžti, jog jaunų Afrikos Bažnyčių indėlis ir įsipareigojimas misijose yra būtinas dėl visuotinės Bažnyčios misionieriškos prigimties, juo labiau, kad senosios Europos Bažnyčios susiduria su sekuliarizacijos ir postmodernizmo iššūkiais.

Iš Europos vyskupų sveikinamąją kalbą pasakė kardinolas Josip Bozanič, Zagrebo arkivyskupas, CCEE vicepirmininkas.

Trumpai apžvelgęs ankstesnių susitikimų temas ir patirtis, kardinolas Bozanič priminė patį bendrų susitikimų idėjos gimimą. Europa ir Afrika, pasak kardinolo, yra artimi žemynai. Kelios Europos valstybės yra susijusios išskirtiniais ryšiais su Afrikos valstybėmis. Ir tai galioja ne tik politiniame ar ekonominiame, bet taip pat ir bažnytiniame plane. Šios sąsajos, viena vertus, kelia bendrų iššūkių, kita vertus, abiem pusėms teikia daug gėrio. Iš vienos pusės, Bažnyčia turi moralinę pareigą netylėti neteisybės situacijų atžvilgiu, iš kitos pusės, bažnytinis bendradarbiavimas, institucinis, bendruomeninis, asmeniškas stiprina Kristaus kūną.

Anot Zagrebo arkivyskupo, dabar Afrikos ir Europos vyskupų svarstoma tema tam tikra prasme yra 2008 metų temos apie migraciją pratęsimas. Migracija yra globalizacijos fenomeno dalis. Daug afrikiečių katalikų vyksta į Europą ieškoti geresnio gyvenimo. Tačiau atvykę jie tampa vietinių bažnytinių bendruomenių dalimi. Bažnyčia tai vertina kaip savojo gyvenimo praturtinimą, stengiasi priimti kiekvieną žmogų kaip dovaną. Žinoma, tai nereiškia, jog ji nori paneigti valstybės teisę ir pareigą reguliuoti migracijos srautus. Tačiau Bažnyčia nesiliauja priminti pareigą gerbti asmenų orumą ir nesielgti su jais kaip su daiktais.

Yra ir siauresnių tikinčiųjų migracijos aspektų. Pavyzdžiui, daug jaunų afrikiečių dvasininkų ar sielovados darbuotojų į Europą atvyksta studijoms. Kita vertus, nemažai jaunų europiečių nusprendžia kurį laiką praleisti Afrikos kontinente, su noru pažinti jo dvasią ir dalinai jos pasisemti.

Dar kitas aspektas, tai misionierių iš Afrikos Bažnyčių atvykimas į Europą misijoms. Europoje daug bažnytinių bendruomenių, dar neseniai buvusios gana gyvų, apmirė. Tai labai smarkiai sumažino pašaukimų skaičių, nes menka tikimybė, kad jie atsirastų ten, kur nėra gyvos bendruomenės. Todėl Europai, iš kurios kadaise į visus pasaulio regionus vyko tūkstančiai misionierių, šiandien pačiai jų reikia.

Vis tik kardinolas Bosanič pabrėžė, kad tokios situacijos nereikia vertinti vien kaip žmogiškos strategijos sprendžiant žmogiškų resursų trūkumo problemą. Reikia ekleziologinės perspektyvos. Bažnyčia nėra transnacionalinė įmonė, tačiau šeima Kristuje. Bažnyčia tiki, kad per Kristų žmoguje pilnai išsiskleidžia tiesa ir laisvė, kad Kristus yra vienintelis žmogaus Atpirkėjas ir Gelbėtojas. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.