Paskelbtas posinodinis apaštališkasis paraginimas „Verbum Domini“

Ketvirtadienį Šventojo Sosto spaudos salėje buvo pristatytas popiežiaus Benedikto XVI posinodinis apaštališkasis paraginimas „Verbum Domini“. Šį dokumentą Šventasis Tėvas parengė remdamasis prieš dvejus metus Vatikane vykusios dvyliktosios eilinės Vyskupų Sinodo asamblėjos išvadomis. Vyskupų Sinodo asamblėja tema: „Dievo Žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“ vyko 2008 metų spalio 5-26 dienomis.

Mūsų laikas, ypač Vakarų kultūros šalyse yra, deja, ganėtinai plačiai paplitęs įsitikinimas, kad Dievas žmogui nereikalingas, kad šiuolaikinis žmogus su juo neturi nieko bendra, ar netgi, kad Dievo pripažinimas savaime turėtų reikšti žmogaus savarankiškumo susiaurinimą. Tačiau iš tiesų, - rašo popiežius, - tik Dievas gali patenkinti tuos didžiuosius troškimus, kurie veržiasi iš žmogaus širdies gilumos. Dėl to ir sielovadoje turi būti akcentuojama, kad žmogus gali užmegzti dialogą su Dievo Žodžiu, kad Dievo Žodis jam gali padėti spręsti tas didžias problemas, su kuriomis žmogus susiduria kasdieniame gyvenime.

Popiežiaus dokumente primenamas Vatikano II Susirinkimo Bažnyčiai suteiktas impulsas atrasti Dievo Žodžio svarbą jos gyvenime, paskatinęs ir biblinių studijų pažangą, ir visų pirma Šventojo Rašto svarbos atradimą tikinčiųjų gyvenime. Tačiau popiežius kartu pabrėžia, kad krikščionybė nėra tik „Knygos religija“, kad josios skelbiama išganymo naujiena nėra tik užrašytas nebylus žodis, bet yra įsikūnijęs ir gyvas Dievo Žodis, kurio šviesa padeda suprasti žmogaus slėpinius. Jėzus Kristus yra galutinis Dievo Žodis ir jau nebus kitų viešųjų apreiškimų iki pat Jo galutinio šlovingo sugrįžimo. Dėl to reikia padėti tikintiesiems atskirti apreikštąjį Dievo Žodį nuo privačių apreiškimų. Joks privatus apreiškimas negali papildyti apreikštojo Dievo Žodžio, o tik gali, nors neprivalo, padėti jį geriau suprasti.

Naujajame dokumente popiežius taip pat apžvelgia dabartinę biblinių studijų būklę, iškelia didžiulį istorinės kritinės egzegezės indėlį, bet kartu įspėja prieš čia slypinčią egzegezės ir teologijos dualizmo grėsmę. Egzegezei, pripažįstančiai tik istorinę kritinę analizę, gresia pavojus tapti sekuliarizuota hermeneutika ir netgi neigti dieviškųjų biblijos elementų istoriškumą. Ne mažiau pavojingas ir kitas kraštutinumas – vien dvasinis aiškinimas, nepaisantis Apreiškimo istorinio matmens. Dėl to būtina išlaikyti deramą abiejų matmenų pusiausvyrą, reikia tikėjimo ir proto harmonijos, kuri saugotų ir nuo fideizmo bei fundamentalizmo, ir nuo siauros, uždaros mokslo sampratos.

Dalis posinodinio apaštališkojo paraginimo „Verbum Domini“ kalba ir apie Naujojo Testamento santykį su Senuoju. Krikščionybės šaknys yra suleistos į Senąjį Testamentą. Šios šaknys ir šiandien maitina krikščionybę. Iš čia ir tas ypatingas ryšys, siejantis krikščionis su žydais. Tai ryšys, kurio nevalia niekados užmiršti. Panašų biblinį pagrindą turi ir ekumeninis dialogas, o bendros biblinės studijos yra vienas svarbiausių šio dialogo elementų.

Dokumente taip pat kalbama apie Dievo Žodį liturgijoje ir kasdienėje Bažnyčios pastoracinėje misijoje. Pakartotas Sinodo tėvų prieš porą metų pareikštas pageidavimas, kad būtų daugiau dėmesio skiriama homilijų kokybei. Pabrėžtas bendro biblinio tikinčiųjų išprusimo vaidmuo siekiant atsispirti sektoms, kurių paviršutiniškam ir iškreiptam skelbimui neįstengiama atsispirti patiems neturint pakankamo biblinio išsilavinimo.

Posinodinis apaštališkasis paraginimas baigiamas svarstymais apie Bažnyčios misionierišką pašaukimą, apie pareigą gaivinti visų pakrikštytųjų misionierišką sąmoningumą. Negalima savintis amžinojo gyvenimo žodžių ir jų laikytis tik sau patiems. Dievo Žodžio inkultūravimas neturi būti suprantamas kaip paviršutiniškas jo pritaikymas dabartinio gyvenimo sąlygoms. Jis neturi būti suprantamas ir kaip Evangelijos žinios atskiedimas, kad ji būtų lengvai visiems priimtina. Net jei Evangelijos radikalumas šiandien ne visada suprantamas, kiekvienam mūsų laikų žmogui reikia šito skelbimo, o mūsų pareiga jiems perduoti ką patys esame gavę. Svarbus ir Dievo Žodžio vaidmuo kuriant taiką ir teisingumą. Tuos kas jį išgirsta ir priima, jis įpareigoja kurti broliškumu ir artimo meile grįstus tarpusavio santykius, smerkti neteisingumą, nelygybę, solidarumo stoką.

Mūsų laikai turi virsti naujojo evangelizavimo epocha, - rašo popiežius savo dokumento pabaigoje. Ir mus prisikėlęs Kristus sako: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“. (jm)