Lapkričio 4 ir 5 dienomis Romoje vyko Tarptautinis simpoziumas tema „Atgaila tarp
I ir II tūkstantmečio“. Renginį organizavo Apaštališkoji penitenciarija – Romos kurijos
padalinys, kuris popiežiaus vardu nagrinėja bylas, priklausančias sąžinės sričiai.
Tai
jau antrasis simpoziumas, skirtas Atgailos sakramentui. Pirmasis įvyko 2009 m. sausį,
o spalį Vatikano leidykla išleido jo darbų santrauką pavadintą „Apaštališkoji penitenciarija
ir Atgailos sakramentas. Istorinės, teisinės, teologinės ir pastoracinės perspektyvos“.
Kalbėdamas
Italijos naujienų agentūrai ANSA, Apaštališkosios penitenciarijos regentas vysk. Gianfranco
Girotti teigė, kad simpoziumo tikslas atrasti iš naujo šiandien gerokai pamiršto Atgailos
sakramento vaidmenį, nes atgaila yra „svarbus būdas pašventinti sielą“. Nuodėmės jausmas
nyksta, pastebėjo Penitenciarijos regentas, nebėra kaltės jausmo ir į nuodėmę nebežiūrima
rimtai. To priežastis visų pirma yra tikėjimo trūkumas, taip pat nutolimas nuo krikščioniškų
sampratų ir reliatyvizmo dominavimas šiandienos visuomenėje. Būtent dėl to matome,
kaip plinta katalikiškai moralei priešinga elgsena, apie kurią kalbėjo Benediktas
XVI praeitą šeštadienį Katalikų akcijos jaunimui. Primindamas Bažnyčios katekizmą,
Šventasis Tėvas kvietė jaunuolius meilės nepaversti preke. Ji privalo būti tai, ką
Viešpats atėjo mums pasiūlyti, kad padėtų žmonėms nepanaikinti savo tapatybės nusidedant
prieš skaistybę ir prieš gyvenimą.
Norint iš naujo atrasti nuodėmės prasmę,
vysk. Girotti nuomone, labai svarbus yra suaugusiųjų vaidmuo, tačiau „akivaizdu, kad
jau nebėra to gyvo liudijimo, kurio Bažnyčia reikalauja, trokšta, ir siūlo kiekvieną
akimirką“. Ypač užimantys pareigas bažnytinėse institucijose, turi daugiau nei kiti
parodyti moralinę darną, kitaip praras autoritetą. Negalima atskirti privataus elgesio
nuo viešos elgsenos, teigė Penitenciarijos regentas.
Atsakydamas į klausimą,
kaip pasikeitė nuodėmės šiandien, vysk. Girotti teigė, kad didžiosios nuodėmės yra
tokios pačios kaip visada, tik moderniame kontekste išnyra naujos nuodėmės formos,
į kurias Bažnyčia ne kartą atkreipė dėmesį. Tai visokie pažeidimai bioetikos srityje,
manipuliacijos gyvybe, narkotikai ir daugybė kitokių modernių aspektų, kurie apiplėšia
sąžinę. Jei žmogus nesijaučia nusidėjęs, tai nebūtinai taip ir yra. Kiekvieno sąžinė
turi būti suderinta su objektyviomis moralinėmis gairėmis ir principais, kuriuos siūlo
Bažnyčia.
Pasak Penitenciarijos regento, Atgailos ir susitaikymo sakramentą
galima atrasti sugrįžus prie autentiškos jo sampratos, kad jis yra malonės ir gailestingumo
dovana. Pasak Bažnyčios Tėvų, kas neturi atleidimo patirties, kas nėra patyręs, jog
jam atleista, nėra patyręs krikščionybės, nes atleidimas ir susitaikymas yra krikščionių
tikėjimo pagrindas. (mb)