Antoni Gaudi „Sagrada Familia“: tradicijos ir kūrybingumo, gamtos, Biblijos ir liturgijos sintezė

„Sagrada Familia“ bažnyčia yra neatsiejama nuo katalono architekto Antoni Gaudi (1852-1926) vardo. Šis garsus architektas ja rūpinosi virš keturiasdešimties metų, nuo 1883-iųjų, iki pat savo mirties. Paskutiniuosius penkiolika savo gyvenimo metų Gaudi atsisakė visų kitų projektų ir visą laiką paskyrė bažnyčios statybai, apsigyvendamas darbų vietoje.

Vis dėlto Gaudi nebuvo pirmasis bažnyčios sumanytojas. Ją sumanė pastatyti vietos tikinčiųjų asociacija, šv. Juozapo draugija, propagavusi šv. Juozapo ir Šventosios Šeimos kultą. Už gautas aukas buvo nupirktas žemės sklypas tuomet miesto pakraštyje, beveik dykynėje. Uždavinys buvo patikėtas architektui Francisko del Villar, kuris suprojektavo neogotikinio stiliaus bažnyčią. Tačiau iškilus nesutarimams tarp jo ir draugijos, bažnyčios projektas, su jo vyresnio bendradarbio Joan Martorell rekomendacija, buvo perduotas Gaudi, tuo metu turėjusiam 31 metus.

Gaudi architekto karjera buvo sėkminga. Barselonos turtingieji teikė dosnių užsakymų, kuriuos realizuodamas Gaudi išgarsėjo kaip vienas didžiausių savo laikmečio modernistų. Ypač išsiskiria jo bendradarbiavimo su kunigaikščiu Eusebi Guell, turtingo verslininko ir jo pagrindinio mecenato, vaisiai – kiekvienas Barselonos svečias šiandien apsilanko Gaudi sukurtame „Guell parke“.

Nėra abejonių dėl Antoni Gaudi gilaus tikėjimo ir pamaldumo. Jo kiekvienos ar beveik kiekvienos dienos rytas prasidėdavo šv. Mišiomis, kasdien eidavo trumpai pasikalbėti su savo dvasios vadovu į nedidelę šv. Pilypo Neri oratoriją netoli „Sagrada Familia“ statybos vietos. Gaudi tikėjimas regimas turtingame „Sagrada Familia“ simbolių ir teologijos pasaulyje. Langai, kolonos, durys, bareljefai pasakoja apie krikščionybės istoriją, šventuosius, institucijas, slėpinius. Žinoma, kad architektas domėjosi, studijavo ir gerai pažinojo romanų bei gotikos architektūrą, pati „Sagrada Familia“ turi didžiųjų gotikinių katedrų bruožų.

*

Kaip sakė popiežius Benediktas, pakeliui į Ispaniją atsakydamas į žurnalisto klausimą apie Gaudi bažnyčios keliamą įspūdį, ši bažnyčia yra ženklas mūsų laikams.

Pirma, ji yra tęstinumo ir naujumo, tradicijos ir kūrybingumo sintezė. Gaudi pakako drąsos savajame amžiuje perimti didžiąją katedrų tradiciją, tačiau su nauju kūrybingumu, kuris atnaujino tradiciją, parodydamas, kad istorijos vienybė ir progresas yra gražu.

Antra, Gaudi bažnyčia yra trejų knygų, gamtos knygos, Šventojo Rašto knygos ir liturgijos knygos sintezė. Šiandien ši sintezė yra svarbi. Per liturgiją Šventasis Raštas tampa tikrove šiandien. Tai nebėra 2000 senumo metų Raštas, bet dabar, šiuo metu švenčiama realybė. Ir šiame šventime kalbama apie kūriniją, kuri, apaštalo Pauliaus žodžiais, kenčia ir dejuoja, vietoj paniekinimo ir naikinimo laukia Dievo vaikų, tai yra tų, kurie kūriniją regi Dievo šviesoje.

Trečia, Gaudi katedra gimę iš XIX amžiui būdingo pamaldumo šv. Juozapui, Šventajai Šeimai iš Nazareto. Bet šis pamaldumas yra didžiausio aktualumo ir šiandien, nes šeimos klausimas, šeimos kaip visuomenės ląstelės supratimo atnaujinimas yra didelė šiandienos tema, gairė link kur turime eiti kurdami visuomenę, tikėjimo ir gyvenimo, religijos ir visuomenės vienybę. Šeima yra pamatinė tema, pats Dievas tapo vaiku šeimoje ir mus kviečia kurti šeimą ir joje gyventi, - kalbėjo Šventasis Tėvas.

*

Pats Gaudi spėjo padirbėti tik prie vieno bažnyčios fasado, skirto Jėzaus Gimimo ir Įsikūnijimo temai. Architektas buvo įsitikinęs, kad Jėzaus vaikystės slėpiniai kalba tiesiai žmogaus širdžiai. Jis paliko dar dviejų fasadų – Kančios ir Šlovės – neužbaigtus eskizus. Kančios fasado eskizai buvo nubraižyti 1911 metais, po sunkios, mirtimi grasinusios ligos. Jos metu vienas vienuolis ateidavo jam paskaityti ispanų mistiko šv. Kryžiaus Jono kūrinį „Dvasinė giesmė“. Iš jos Gaudi sėmėsi įkvėpimo kančios temai. Trys bažnyčios durys Gaudi vizijoje simbolizuoja tris dieviškąsias dorybes – Tikėjimą, Viltį ir Meilė. Pastarajai dorybei skirtos didžiosios centrinės durys. Pagal Gaudi sumanymą, bažnyčią turi puošti 12 bokštų, skirtų apaštalams, dar keturi evangelistams, vienas Marijai ir pats didžiausias, viduryje – Jėzui Kristui.

„Sagrada Familia“ statybos eiga ne visada vyko sklandžiai. Ji finansuojama tik iš žmonių aukų, todėl kartais vadinama „vargšų“ bažnyčia. Iki šiol pasakojama, kaip pats Gaudi su žodžiais „vieną centą, dėl Dievo meilės“, pritrūkęs lėšų, rinko išmaldą gretą Barselonos turtingųjų namų, kurių pastatymas jį taip išgarsino. Tačiau pats architektas dėl statybos spartos nesisielojo, sakydamas, kad jo „Klientas turi laiko“. Jis puikiai žinojo, kad pats bažnyčios nepabaigs, šį uždavinį patikėdamas Apvaizdai ir savo paties indėlį laikydamas tik bendradarbiavimu su ja. Šiandien spėjama, kad ji bus galutinai baigta apie 2025 metus, praėjus pusantro šimto metų nuo darbų pradžios.

Paskutinės Gaudi gyvenimo dienos savotiškai parodė, kiek daug jis atsisakė dėl savo „vargšų“ bažnyčios, pats tapdamas vargšu. Einantį iš bažnyčios į šv. Filipo Neri oratoriją, jį patrenkė tramvajus. Praeiviai jo neatpažino, tačiau iš prastų rūbų nusprendė, jog tai varguolis ir nugabeno į varguolių Šventojo Kryžiaus ligoninę, kurioje po trijų dienų architektas mirė. Tik tada jį atrado jo bičiuliai. „Dievo architekto“, kaip jį vadino miestiečiai, laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai žmonių. 2000 metais buvo pradėtas diecezinis Gaudi beatifikacijos procesas. (rk)