Vėlinės

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane'.

Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'.

Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte'.

Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?' Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte'. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“. (Mt 25,31-46)

VIENIJANTI MEILĖ, Mons. Adolfas Grušas:

„Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties,“- taip kažkada kreipėsi į Tesalonikų tikinčiuosius apaštalas Paulius.

Ši mintis lydi ir Vėlinių apeigų dalyvius. Visų mirusiųjų minėjimo dieną Bažnyčia nori palaikyti mūsų viltį, padrąsinti mus šios žemės kelionėje. Neatsitiktinai Visų Šventųjų iškilmė yra taip glaudžiai susijusi su pirma mūsų išėjusių artimųjų prisiminimu. Tam tikra prasme galima pasakyti, kad Vėlinės yra Visų Šventųjų iškilmės tąsa.

Žinoma, galvodami apie mirusiuosius, ypač apie tuos, kurie buvo tokie brangūs mūsų širdžiai, negalime nejausti išsiskyrimo liūdesio. Tai žmogiški jausmai, nes mirtis dažnai įsivaizduojama, kaip visišką neviltį atnešanti akimirka, tačiau taip būna todėl, kad mums pritrūksta noro žvelgti į ateitį. Todėl apaštalas Paulius primena mums, kad Dievo vaikų laukia jiems skirta ateitis. „Jūs gavote ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės dvasią… O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai“,- rašo jis Romos krikščionims ir prideda: „Aš manau, kad šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“.

Šios dienos liturgija ir atskleidžia mums, kas yra ta „būsimoji garbė“. Tai suvokti įmanoma tik minint savo mirusiuosius. Visa tai, kas jiems jau yra atskleista, mums dar tebėra paslaptis ir ateitis. Jie jau gyvena tą gyvenimą, kurį Viešpats skiria savo vaikams, nuo jų akių jau buvo nutraukta slėpiningiausius dalykus dengusi skraistė, ir jie žvelgia į Dievo veidą. Jiems jau nebereikalingos liūdesio ašaros, nes jas nušluostė pats Dievas, kuris yra jų džiaugsmas.

Liturgija pateikia šią viziją, kad žinotume, kur yra mūsų artimieji, ir kur einame mes patys. Tiesa, mirtis išskiria mus, ir tenka išgyventi visą su išsiskyrimu susijusį liūdesį, kuris, laikui bėgant, kažkiek gali ir sumažėti. Kaip tik todėl visų mirusiųjų minėjimo dieną Bažnyčia ir primena mums, kad, nežiūrint tokio išsiskyrimo, mirtis neatskiria mūsų, nesutrauko meilės ryšių, kuriais buvome susiję šios žemės keliuose, neatitraukia nuo Dievo vaikų šeimos, į kurią esame pašaukti.

Apie tai kalba ir Viešpats Jėzus, pasakodamas apie Paskutinį teismą, svarbiausią susitikimą, apsprendžiantį mūsų amžinybę. Pasirodo, kad viską kuriame jau dabar, o vienintelis dėmesio vertas dalykas gyvenime yra meilė. Iš viso to, ką pasakėme ir padarėme, mąstėme ir planavome, lieka tik meilė. Meilė visuomet didinga: ir tada, kai paduodame stiklinę vandens ištroškusiam, ką nors aplankome, paguodžiame, paspaudžiame ranką, ir tada, kai atėję prie savo artimųjų kapų uždegame žvakelę ir mintyse prisimename jo veidą. Meilė yra didinga, nes tai visada yra Dievo duota šviesa, nušviečianti ir gelbstinti pasaulį.

Gal kartais amžinybė ir vaizduojama kaip kažkokie rūmai, kur mirusieji garbina Dievą, kur vyksta nuolatinės šlovinimo apeigos. Tai taip žmogiška ir taip toli nuo tikrovės! Savo amžinybę mes jau išgyvename dabar, nes vos gimę buvome pašaukti gyventi amžinai, ir ją toliau kuriame kiekviena pragyventa akimirka, gal ir vargingai, bet ryžtingai sekdami Evangelija.

Esame pašaukti meilei, kad galiausiai meilė suvienytų mus visus…