Visi Šventieji

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. (Mt 5,1-12a)

ŠVENTŲJŲ KARALYSTĖ

Šiandien yra Visų Šventųjų šventė, mūsų likimo, mūsų pašaukimo šventė. Pasaulyje keliaujanti Bažnyčia, susidedanti iš šventųjų ir nusidėjėlių, kviečia mus pažvelgti į kiekvieno žmogaus sielą: kiekviename iš mūsų slypi potencialus šventasis. Mes tikime, kad kiekvienas žmogus gimsta tam, kad įvykdytų Dievo planą ir todėl mūsų buvimas yra nepakeičiamas.

Šventasis yra žmogus, atskleidęs sau tą Dievo planą ir jį įvykdęs, arba, tiksliau, leidęs veikti Viešpačiui, patikėjęs Jam visą savo gyvenimą.

Iš tiesų šventumas, kurį minime šiandien, yra paties Dievo šventumas, kuriuo, prisiartinę prie Dievo, tampame sužavėti o paskui jaučiame troškimą tuo šventumu sekti. Šventasis Raštas daug kalaba apie Dievą ir Jo šventumą, tobulą meilę, šviesą ir ramybę. Dievas yra Šventas ir drauge visiškai skirtingas nuo mūsų, Jo kūrinių, tačiau, kaip mums apreiškia Raštas, Dievas nepaprastai trokšta pasidalyti šventumu su savo žmonėmis.

Dievo akyse mes jau esame šventi, mumyse Jis mato pilnatvę, kurios, deja, nedrįstame nė įsivaizduoti, paprastai pasitenkindami savo pačių vidutinybe…

Šventumas yra tai, kas gražiausio ir kilniausio randama žmoguje. Nors ir ne visada norime tai pripažinti, kiekviename mūsų slypi šventumo ilgesys. Ilgimės to, kam esame pašaukti, bet manome, jog šventumas yra išskirtinis išrinktųjų pašaukimas, tuo tarpu patys tokiais nesijaučiame.

Šiandien Bažnyčia kviečia savo narius tarsi ištraukti mūsų šventuosius iš jiems skirtų garbingų vietų altoriuose ir sienų nišose ir pamėginti įsižiūrėti, kaip jie savo kasdieniniame gyvenime ieškojo savo kelio į laimės pilnatvę. Jie nebuvo kažkokios keistos asmenybės, atgailos ir pasninkų išsekinti vyrai ir moterys, bet paprasčiausiai – mokiniai, kurie įstengė patikėti ir atsiliepti į Dievo svajonę.

Nėra šventųjų, kurie tokiais būtų gimę. Tai tokie pat, kaip ir mes, vyrai ir moterys. Jie tiktai pasitikėjo Dievu ir leido Jam veikti.

Šventieji nėra stebukladariai. Pats didžiausias stebuklas yra jų nuolatinis atsivertimas. Jie nėra nei tobuli, nei nepriekaištingi: jie tik turėjo drąsos, kurios dažnai pristinga mums, pradėti viską iš naujo tada, kai suprato klydę.

Šventieji nėra vienatvėje užsidarę asketai. Pažinę Dievo garbę ir grožį jie trokšta tik vieno: ta žinia pasidalyti su mumis.

Kaip tik todėl mes ir kreipiamės į šventuosius, prašydami pagalbos mūsų kelionei per gyvenimą. Mums taip reikia Petro tvirto tikėjimo, Pranciškaus džiaugsmo, Pauliaus entuziazmo, Teresėlės paprastumo ir pasitikėjimo Viešpačiu… Tai darydami mes iš tiesų drauge su šventaisiais šloviname Dievą šiomis mūsų ilgesio dienomis.

Šventasis yra tas, kuris leidžia Viešpačiui pripildyti savo gyvenimą ir tampa dovana kitiems. Švęsti Visų Šventųjų šventę, reiškia: paminėti kitokią pasaulio istoriją. Istorija, kurios esame mokomi mokyklose, istorija, skausmingai įsiskverbianti į mūsų namus, istorija, sukurta iš prievartos ir išnaudojimo, nėra tikra istorija. Tarp pasaulio galingųjų planų įsipina ir kita, Dievo pradėta istorija: Jo karalystė. Šiandien Evangelijos skaitinyje girdimi palaiminimai mums primena, kokia yra Dievo logika, kuriai galiausiai, noromis ar nenoromis privalo paklusti kiekvienas žmogus. Tai logika, kuri aiškiai parodo, koks didžiulis skirtumas yra tarp Dievo ir žmonių planų.

Dievas tvirtina, kad palaimintieji, kurie išgyvena laimės akimirkas, yra nusižeminusieji, taikieji, tyrieji, visi tie, kurie sąmoningai išgyvena savo gyvenimą, kaip Dievo dovaną.

Dievo įsteigtoji ir mums patikėta karalystė yra mumyse, mūsų kasdienybėje. Mums tik reikia ją surasti ir leisti jai gyvuoti mumyse.

Tai ir reiškia: būti šventais...

Mons. Adolfas Grušas