Popiežius susitiko su Italijos katalikų akcijos vaikais ir jaunimu

Susitikimas šeštadienio rytą vyko šv. Petro aikštėje, nes dalyvių skaičius siekė net 80 tūkstančių. Šventasis Tėvas išklausė Italijos vyskupų konferencijos pirmininko kardinolo Angelo Bagnasco, Katalikų akcijos vadovų ir vaikų sveikinimų ir po to atsakė į tris pačių vaikų ir jų auklėtų pateiktus klausimus.

Ką reiškia augti sekant Jėzumi? Ką tai reiškia vaikui ir paaugliui? Kokie jaunimo ugdytojų uždaviniai?

Kalbėdamas vaikams, popiežius prisipažino, kad jis pats vaikystėje buvo labai žemo ūgio ir tai kėlė tam tikrų bendravimo su bendraamžiais problemų. Tačiau tai galbūt ir padėjo stiprėti jo troškimui augti, veržtis į priekį, siekti didžių dalykų. Jėzaus artumas yra labai svarbus nuo pat vaikystės. Jei vaiko bičiulis yra Jėzus, tuomet kur kas darnesni ir kilnesnis yra vaiko bičiuliški ryšiai su bendraamžiais ir draugais. Tai lygiai taip pat svarbu ir pradedant ruoštis brandžiam gyvenimui. Paauglystės amžiuje žmogus stebi veidrodyje savyje pačiame sparčiai vykstančius pokyčius. Tačiau kaip tik šiuo brendimo metu svarbu matyti ne tik save patį. Bręsti, reiškia suprasti, jog prieš mus yra kur kas daugiau ir svarbesnių dalykų, negu tik mūsų pačių atspindys veidrodyje. Jaunystėje žmogus nori kvėpuoti tyru oru, trokšta didelių dalykų. Nereikia leisti sužlugti kilniems troškimams. Šiandien, - sakė popiežius, - jaunimas labai dažnai girdi nieko negro nežadančias žinias – šiandien bandoma jam įpiršti netikrą laisvę, o ta meilė, kurią siūlo pasaulis, tėra tik prekė, tik mainų objektas, tik egoizmo tenkinimas. Dėl to, tėvai, ugdytojai, bažnytinė bendruomenė turi padėti bręstančiam jaunimui branginti skaistumą, širdies ir minčių tyrumą, tikrą pasiaukojančią bičiulystę; kreipti paauglių ir jaunumo žvilgsnius į Jėzų, kad jis savo Dvasia uždegtų jaunimo mintis ir jausmus.

Ugdytojams popiežius taip pat priminė jų pačių pavyzdžio svarbą. Būti ugdytojais – tai kartu pareiga patiems būti Jėzaus bičiuliais, patiems tikėti ir pasitikėti Dievu.

* * *

Katalikų akcija yra vienas seniausių katalikų pasauliečių judėjimų, susiformavęs žymiai anksčiau negu kiti dabartiniai judėjimai, dažniausiai gimę po Vatikano II Susirinkimo. Istoriškai katalikų akcija siekia devynioliktojo amžiaus pirmąją pusę, tai yra tuos laikus, kai besikeičiant Europos kultūrinei situacijai, krikščioniškas pozicijas visuomenės gyvenime ėmė ginti katalikai pasauliečiai. Vėliau, didelė paspirtis šiam judėjimui buvo devynioliktojo amžiaus pabaigoje paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklika “Rerum Novarum”, kurioje buvo suformuluotas aiškus krikščioniškas požiūris į tuo metu vykusias socialines permainas. Po Pirmojo pasaulinio karo kai kuriose Europos šalyse atsiradus autoritariniams režimams, Katalikų akcija tuoj pat tapo opozicine jėga. Bene akivaizdžiausiai katalikų opozicija totalitarinei valdžiai pasireiškė Italijoje ir Vokietijoje. Tačiau tam tikrais bruožais panaši situacija buvo ir kitose to meto Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, kur po 1926 metų perversmo valdant tautininkams, katalikų veikimas buvo suvaržytas. Katalikų visuomeninio veikimo laisvė labai rūpėjo Šv. Sostui, ypač beveik visą tarpukario dvidešimtmetį Bažnyčią valdžiusiam popiežiui Pijui XI. Gindamas Italijos katalikų akcijos veikimo laisvę jis parašė savo garsiąją encikliką „Non abbiamo bisogno“. Reikalavimas užtikrinti veikimo laisvę katalikų organizacijoms įsakmiai paminėtas ir 1927 metais Šv. Sosto sudarytame konkordate su Lietuvos Respublika. Dvidešimt penktajame Konkordato straipsnyje minimas ir Katalikų akcijos vardas. (jm)