Massimo Introvigne apie Naujojo evangelizavimo tarybą – „nuo utopijos prie mokslo“
Italų sociologas ir istorikas Massimo Introvigne dar kartą trumpai apžvelgė popiežiaus
Benedikto XVI laiško „Ubicumque et semper“ („visur ir visada“), kuris buvo paskelbtas
2010 metų spalio 12 dieną ir kuriuo buvo įsteigta Popiežiškoji naujojo evangelizavimo
taryba, pagrindines mintis.
Visų pirma, ką reiškia „naujasis“ evangelizavimas?
Popiežius savo laiške primena, kad Bažnyčiai evangelizavimo misija nėra nauja – ji
buvo norėta Viešpaties Jėzaus ir yra pačios Bažnyčios prigimties išraiška.
Tačiau
nauji yra būdai, kuriais evangelizacija vyksta, reaguojant į vis naujas ir kitokias
istorines aplinkybes. Panašiai ir mūsų laikmetis turi savo paskirus bruožus – senų
krikščioniškų visuomenių ir kultūrų, kadaise persismelkusių Evangelija, nutolimą nuo
tikėjimo.
Popiežius užsimena apie komplikuotas diskusijas apie sekuliarizaciją,
kurią socialiniai mokslai interpretuoja įvairiai, ir tvirtina, jog pastarųjų dešimtmečių
socialiniai pokyčiai, nors jų šaknys siekia giliau, pakeitė mūsų pasaulio suvokimą.
Tiksliau sakant, nulėmė sakralumo jausmo praradimą, suabejojimą tokiais pamatais kaip
tikėjimas į Dievą Kūrėją, subyrėjimą vieningo fundamentalių žmogaus patirčių – gimimo,
mirties, šeimos – supratimą. Ir nors iš pradžių tai atrodė esąs išsilaisvinimas, netrukus
buvo įsisąmoninta vidinė dykuma, likusi ten, kur žmogus, norėdamas vienas pats nulemti
savo prigimtį ir likimą, pašalino tai, kas yra visų dalykų pagrindas.
Kaip
primena pats Benediktas XVI, šios pastabos apie sekuliarizaciją nėra naujos. Apie
tai rašyta Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, popiežiaus Pauliaus VI apaštaliniame
paraginime „Evangelii nuntiandi“ (1975), o Jono Pauliaus II didelės apimties mokyme
sekuliarizacijos ir naujosios evangelizacijos tema yra viena iš pagrindinių. Benediktas
XVI cituoja ilgą Jono Pauliaus II posinodinio paraginimo „Christifideles laici“ (1988)
ištrauką. Be sekuliarizmo ir religinio abejingumo konstatavimo, šioje ištraukoje priduriama,
jog visuomenių krikščionišką audinį bus galima atnaujinti su sąlyga, kad bus atnaujintas
pačių bažnytinių bendruomenių krikščioniškas audinys.
Jei sekuliarizacijai
popiežius Benediktas XVI nori priešpastatyti naująjį evangelizavimą, tai nereiškia
jog norima ar įmanoma sukurti vieną formulę visiems atvejams, visoms situacijoms.
Toje pat Europoje visuomenės yra labai skirtingos. Jei vienose tikėjimas pasižymi
gyvybingumu, tai kitose tikėjimo šviesa spindi mažose bendruomenėse, o kai kurie regionai
visai nukrikščionėję. Visiems šiems atvejams reikia skirtingų, su profesionalumu parengtų
sprendimų – būtent jų parengimas ir siūlymas bus Popiežiškosios naujosios evangelizacijos
tarybos užduotis, nepakeičiant vyskupijų, tačiau joms padedant.
Būtų galima
perfrazuoti, rašo Massimo Introvigne, tai, ką didysis Bažnyčios priešas Frydrichas
Engelsas tvirtino apie socializmą: naujasis evangelizavimas iš utopijos turi tapti
mokslu. Tačiau neužmirštant, jog evangelizavimas pirmiausia nėra technika. Jo šerdyje
nėra etinis apsisprendimas, kokia nors didi idėja, tačiau susitikimas su Jėzaus Kristaus
asmeniu ir iš šio susitikimo atsiveriantis naujas gyvenimo horizontas, nauja kryptis.
Todėl evangelizavimas nėra žmogiškos plėtros projektas, tačiau troškimas dalintis
neįkainojama Dievo dovana. (rk)