Popiežiškosios mokslų akademijos darbai: plenarinė sesija apie „Dvidešimtojo amžiaus mokslinį palikimą“; konferencija apie „Žmogaus neuroplastiškumą ir ugdymą“

Šiomis dienomis Popiežiškosios mokslų akademijos gyvenime vyksta du renginiai: spalio 27 dieną prasidėjusi dviejų dienų trukmės konferencija apie „Žmogaus neuroplastiškumą ir ugdymą“ ir spalio 28 dieną prasidėjusi Akademijos plenarinė sesija, kuri baigsis lapkričio 1-ąją dieną ir kurios tema yra „Dvidešimtojo amžiaus mokslinis palikimas“.

Spalio 28 dieną abiejų renginių dalyvius audiencijoje priėmė popiežius Benediktas XVI.

Konferencija apie žmogaus neuroplastiškumą yra tęsiami jau anksčiau Akademijos pradėti darbai. 2003 metais buvo surengta konferencija apie „Protą, smegenis ir ugdymą“, kurios aktus anglų kalba 2008 metais išleido Kembridžo universiteto leidykla.

Terminas „neuroplastiškumas“ aprašo žmogaus smegenų sugebėjimą keistis – prisitaikyti prie aplinkos, nervinių ląstelių sugebėjimą sudaryti naujas struktūras. Tai yra reikšminga žmogaus mokymui ir ugdymui. Tyrimai atskleidė smegenų žievės sugebėjimą keisti savo funkcijas ar net savo architektūrą ugdymo proceso metu. Kai kurie neuroplastiškumo mechanizmai buvo atskleisti tiriant skirtingų ugdymo būdų pasekmes.

Žmogus išrado ugdymo sistemą, kuri kuria ir perduoda pažinimą bei vertybes iš vienos kartos į kitą. Ugdymo sistemos pagalba žmogus nepaprastai išplėtė savo pažinimo galimybes, peržengdamas biologinės evoliucijos apribojimus. Vienas iš Popiežiškosios mokslų akademijos darbo grupės siekių yra apžvelgti kokias perspektyvas teikia smegenų neuroplastiškumo supratimas ugdymo srityje, ypač dabartiniame skaitmeninių tinklų ir kitų technologijų kontekste.

Pasibaigus šiai konferencijai daugelis jos dalyvių liko Romoje ir dalyvavo Akademijos plenarinės sesijos darbuose, skirtuose dvidešimtojo amžiaus mokslo apžvalgai. Kaip plenarinės sesijos programos įžangoje rašo vokiečių mokslo filosofas Jurgen Mittelstrass, dvidešimtojo amžiaus teorinė ir eksperimentinė fizika išsiskyrė revoliuciniu proveržiu, savo triumfalinį žygį pradėjo modernioji biologija. Nenusileidžia tokios disciplinos kaip atstrofizika, chemija, aplinkos ir neuromokslų disciplinos. Filosofas priduria, kad patys Popiežiškosios mokslų akademijos nariai yra asmeniškai prisidėję prie dvidešimtojo amžiaus mokslo progreso.

Jo žodžius patvirtina Popiežiškosios mokslų akademijos narių biografijų apžvalga – daugelis jų yra gavę aukščiausius nacionalinius ir tarptautinius apdovanojimus už savo tyrinėjimus. Tarp dabar vykstančios plenarinės sesijos pranešėjų bus trys Nobelio premijos laureatai: fizikos Nobelio premijos laureatas Charles Hard Townes, taip pat Christian De Duve ir Werner Arber, gavę Nobelio premijas už atradimus medicinos ir fiziologijos mokslų srityje.

Popiežiškoji mokslų akademija sudaryta iš 70 narių, kuriuos patvirtina popiežius. Nariai priimami remiantis jų pasiekimais ir kitų mokslininkų rekomendacijomis, nepriklausomai nuo religinių ir pasaulėžiūrinių įsitikinimų. Stengiamasi, kad akademikai atstovautų pagrindinėms mokslų disciplinoms ir įvairiems geografiniams regionams.

Popiežiškosios mokslų akademijos plenarinės sesijos pradžioje prisistatė du nauji Akademijos nariai, primą sykį dalyvaujantys sesijos darbuose: JAV biologas Edward M. De Robertis, JAV mokslų akademijos ir kitų organizacijų narys, profesorius iš Vokietijos Gerhard L. Ertl, 2007 metų chemijos Nobelio premijos laureatas. (rk)