Popiežius priėmė Popiežiškosios mokslų akademijos narius

Ketvirtadienį popiežius Benediktas XVI priėmė Popiežiškosios mokslų akademijos narius, kurie šiomis dienomis Romoje dalyvauja Akademijos plenarinėje sesijoje, truksiančioje iki lapkričio pirmos dienos. Plenarinės sesijos tema yra „dvidešimtojo amžiaus mokslinis palikimas“.

Pasveikinęs audiencijos narius, Benediktas XVI pasidalijo trumpu apmąstymu apie praėjusio amžiaus mokslą ir apie tai, koks galėtų būti mūsų amžiaus mokslas.

Mokslo istorija dvidešimtajame amžiuje, - sakė Šventasis Tėvas, - pasižymi neabejotinais pasiekimais ir pažanga. Deja, populiarus mokslo supratimas kartais linkęs į du kraštutinumus. Iš vienos pusės, mokslas suvokiamas kaip panacėja, visų problemų sprendimas. Dideli praėjusio amžiaus pasiekimai, nesuskaičiuojami ir greiti atradimai sudarė įspūdį, kad mokslas gali atsakyti į visus žmogaus klausimus ir net į jo aukščiausius siekius. Iš kitos pusės, yra tokių, kurie bijo mokslo ir jo vengia, baimindamiesi tokių dalykų, kaip atominės bombos pagaminimas ir baisus panaudojimas.

Mokslas, žinoma, nepriklauso nė vienam iš šių kraštutinumų. Jo uždavinys buvo ir tebėra kantrus tiesos apie kosmosą, gamtą ir žmogiškos būtybės sandarą ieškojimas. Šiame ieškojime buvo daug pasiekimų ir daug nesėkmių, triumfo akimirkų ir atsitraukimo atgal. Kartais atradimai pranoko visus lūkesčius, kartais teorijos, galėjusios, rodos, paaiškinti viską ir visam laikui, pasirodė esančios tik dalinės. Vis dėlto ir tokie rezultatai yra tikras indėlis į pažinimą, kuriuo remiantis naujos kartos gali eiti toliau.

Dvidešimtojo amžiaus mokslo, įvairių jo disciplinų pažanga vis labiau leidžia įsisąmoninti žmogaus ir jo planetos vietą visatoje. Visose disciplinose bendras vardiklis išlieka eksperimento, kaip organizuoto gamtos stebėjimo metodo sąvoka. Praėjusiame amžiuje žmogus padarė daugiau pažangos – nors ne visada savęs ir Dievo pažinime, bet tikrai mikro ir makro kosmoso pažinime – nei per visą ankstesnę žmonijos istoriją.

Mūsų susitikimas šiandien, mieli bičiuliai, - sakė popiežius Benediktas XVI, - yra įrodymas, jog Bažnyčia vertina mokslinių ieškojimų pažangą ir jaučia dėkingumą už mokslinius pasiekimus, kuriuos drąsina ir kuriais pati naudojasi. Patys mokslininkai vis labiau vertina poreikį būti atviriems filosofijai, jei nori atskleisti savo metodologijos ir savo išvadų loginį ir epistemologinį pagrindą. Iš savo pusės Bažnyčia yra įsitikinusi, kad mokslinei veiklai būtų naudinga pripažinti žmogaus dvasinę dimensiją ir jo galutinių atsakymų paiešką, leidžiančią atskleisti nepriklausomai nuo mūsų egzistuojantį pasaulį, kurio pilnai nesuprantame ir galime suprasti tiek, kiek atskleidžiame jo vidinę logiką.

Mokslininkai nekuria pasaulio, jie jį pažįsta ir imituoja, pagal dėsnius ir pažinumą, kuriuos gamta mums parodo. Mokslininko kaip žmogaus patirtis yra suvokimas, jog egzistuoja dėsnis, „logos“, kurio jis nesukūrė, tačiau kurį stebi – tai veda prie pripažinimo, jog egzistuoja visagalis Protas, kuris yra kitoks nei žmogaus ir kuris palaiko pasaulį. Tai yra susitikimo vieta tarp mokslo ir religijos. To pasekmėje mokslas tampa dialogo, susitikimo vieta tarp žmogaus ir gamtos ir, galbūt, tarp žmogaus ir jo Kūrėjo.

Kalbant apie dvidešimt pirmojo amžiaus mokslą, popiežius pasiūlė plėtoti dvi įžvalgas. Pirma, augantiems mokslo pasiekimams gilinant mūsų suvokimą apie gamtos kompleksiškumą, tarpdisciplinė perspektyva, susieta su filosofiniu apmąstymu ir vedanti link sintezės, vis labiau reikalinga. Antra, moksliniai mūsų amžiaus pasiekimai visada turėtų būti lydimi taikos ir broliškumo imperatyvų, padėti spręsti didžiąsias žmonijos problemas, kreipti visų pastangas link tikro žmogaus gėrio ir pasaulio žmonių integralaus vystymosi. Pozityvūs dvidešimt pirmojo amžiaus mokslo rezultatai tikrai priklausys nuo mokslininkų sugebėjimo ieškot tiesos ir pritaikyti atradimus lygiagrečiai su teisingumo ir gėrio paieškomis.

Su šiais jausmais kviečiu jus pažvelgti į Kristų, nesukurtąją Išmintį, ir atpažinti Jo veide visų dalykų Kūrėjo Logos, - baigdamas savo apmąstymą sakė popiežius Benediktas XVI. (rk)