Sinodo Tėvai užbaigdami darbą pateikė popiežiui 44 pasiūlymus

Dvi savaites Vatikane vykusi Vyskupų Sinodo asamblėja jau baigėsi. Sekmadienį Šventasis Tėvas ir visi Sinodo Tėvai Šv. Petro bazilikoje koncelebruos uždarymo Mišias. Šeštadienį buvo paskelbti du baigiamieji dokumentai – Sinodo Tėvų kreipimasis į Dievo tautą ir siūlymų apaštališkajam paraginimui sąrašas. Užbaigus šeštadienio rytą vykusią paskutinę Sinodo generalinę kongregaciją popiežius ir asamblėjos dalyviai visi drauge pietavo.

Vienas iš dviejų baigiamųjų dokumentų – kreipimasis į Dievo tautą, skelbiamas kiekvieno Sinodo susirinkimo pabaigoje. Tuo tarpu siūlymų sąrašas – tai rekomendacinio pobūdžio tekstas, skirtas popiežiui. Juo remdamasis po kiekvienos Sinodo asamblėjos popiežius skelbia oficialų Bažnyčios mokymo dokumentą – Posinodinį apaštališkąjį paraginimą. Iki Benedikto XVI pontifikato pradžios šitie sąrašai nebuvo viešinami. Jie buvo tik medžiaga popiežiaus dokumento rengimui. Prie Benedikto XVI užbaigiant Sinodo susirinkimą paskelbiami ir siūlymų sąrašai.

Artimųjų Rytų Bažnyčioms skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai pateikė 44 pasiūlymus. Juose atsispindi visa pastarąsias dvi savaites Sinodo salėje svarstyta tematika, pradedant Artimųjų Rytų pašaukimu atstovauti visai krikščionijai toje žemėje, kuri yra krikščionybės lopšys, pareiga būti vieningiems tarpusavy, būti vieningiems su kitas regiono krikščionimis ir darniai sugyventi su kitų tikybų išpažinėjais ir baigiant konkrečiomis dabartinėms Artimųjų Rytų katalikų gyvenimo bėdomis, kurių priežastis – tai ir religinių mažumų statusas ne visada draugiškoje kitatikių aplinkoje, ir jau daug dešimtmečių Artimuosiuose Rytuose, visų pirma Palestinoje, tvyranti nuolatinio konflikto atmosfera.

Dokumento dalyje, skirtoje politinei ir socialiniai situacijai, Sinodo Tėvai siūlo Šventajam Tėvui Posinodiniame paraginime dar kartą pareikalauti, kad tarptautinė bendruomenė ryžtingiau spręstų Artimųjų Rytų konfliktą, kad visų pirma būtų pradėta įgyvendinti jau pasiektus politinius susitarimus ir Jungtinių Tautų organizacijos rezoliucijas, liečiančias pabėgėlių teises, Palestinos ir Jeruzalės miesto statusą.

Yra ir labai konkrečių pasiūlymų, tokių kaip pasiūlymas skirtas Romos kurijos aparatui, kad popiežiaus mokymas ir Šventojo Sosto dokumentai būtų sklandžiau ir greičiau verčiami į Artimųjų Rytų krikščionims suprantamiausią arabų kalbą. Prašydami glaudesnio krikščionių bendradarbiavimo, Sinodo Tėvai pabrėžia ir krikščioniško solidarumo bei atjautos kenčiantiems broliams svarbą, ir kartu turtingesnių bendruomenių pareigą suteikti materialinę pagalbą stokojantiems krikščionims Artimuosiuose Rytuose. Siūloma taip pat glaudžiau koordinuot sielovadinius resursus, kad mažiau kunigų turinčios bendruomenės galėtų be didesnių kliūčių sulaukti paramos iš ten, kur kunigų netrūksta. Siūloma taip pat sukurti mechanizmus, kurie palengvintų vyskupų pozicijų koordinavimą svarbiausiais jų bendruomenes liečiančiais politiniais ir socialiniais klausimais, idant užimant poziciją valstybių priimamų sprendimų atžvilgiu Bažnyčios balsas būtų vieningas.

Gana išsamiai paliesta taip pat ekumenizmo ir religinio dialogo tematika. Artimųjų Rytų, ypač Šventosios Žemės krikščionys turi duoti vienybės pavyzdį visai pasaulio krikščionių bendruomenei. Dokumente taip pat griežtai smerkiamas antisemitizmas ir antijudaizmas ir deklaruojamas atvirumas dialogui su islamo išpažinėjais, tiek religiniam dialogui, tiek bendradarbiavimui pilietinėje plotmėje, nes kaip žinoma, Artimųjų Rytų šalių visuomenėse dominuoja islamas ir jo įtakoje susiformavusi kultūra. (jm)