Katalikų – ortodoksų forumas Rodo saloje

Spalio 18-22 dienomis Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus kvietimu Graikijai priklausančioje Rodo saloje vyko antrasis katalikų-ortodoksų forumas. Jo tema buvo „Valstybės ir Bažnyčios santykiai: teologinės ir istorinės perspektyvos“.

Forume dalyvavo 17 katalikų ir 17 ortodoksų delegatų. Katalikų delegacijai vadovavo kardinolas Peter Erdo, Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, o ortodoksams – Konstantinopolio ekumeninio patriarchato metropolitas Genadijus. Abu jie kartu pirmininkavo penkių dienų trukmės forumo diskusijose. Forumo svečiais rūpinosi Rodo ortodoksų metropolitas Kyrillos.

Reikia pažymėti, kad šis forumas nepakeičia Tarptautinės mišrios katalikų-ortodoksų teologinės komisijos, kuri veikia jau tris dešimtmečius. Jei komisija atidžiai nagrinėja teologinius klausimus, tai forumas yra skirtas antropologinių, kultūrinių ir socialinių problemų aptarimui, vis labiau įsisąmoninant poreikį katalikų ir ortodoksų Bažnyčioms Europoje bendradarbiauti ir nubrėžti bendras nuostatas visuomenės debatuose. Pirmasis toks forumas buvo surengtas 2008 metais Italijoje, jame kalbėta apie „šeimą, žmonijos gėrį“. Trečiasis forumas, kardinolo Jose da Cruz Policarpo kvietimu, bus surengtas 2012 metais Portugalijos sostinėje Lisabonoje.

Dabar vykusiame forume valstybės ir Bažnyčios santykius iš katalikiškos perspektyvos apžvelgė kardinolas Erdo.

Pasak jo, Bažnyčios santykis su valstybe priklauso nuo to, kaip bažnytinė bendruomenė save suvokia ir nuo jos eschatologinės perspektyvos. Pirmoji krikščionių kolektyvinė savęs supratimo istorinė forma buvo „Dievo tautos“ sąvoka, dalinai paveldėta iš Senojo Testamento. Pranašų knygose rašoma, jog kas kartą po Izraelio neištikimybės Dievas su savo tauta vėl nori užmegzti naują sandorą, sąjungą. Pirmieji krikščionys save suvokė kaip naują „Dievo tautą“, naują Izraelį, įsteigta per Kristaus prisikėlimo darbą. Jiems Bažnyčia pirmiausia buvo su Dievu sandorą sudariusi „Dievo tauta“. Reikia pridurti, kad ši sandora buvo eschatologinė, liečianti ne šį pasaulį, o amžinąją Dievo karalystę. Priklausomybė Dievo tautai nėra teritorinė. Jos nariu tampama priimant tikėjimą. Bažnyčia nėra politinė bendruomenė, bet religinė. Jos normos, pradedant nuo tų, kurias davė pats Kristus, vidinė disciplina ir teisė tarnauja išganymo tikslui. Iš kitos pusės, organizuotos ir vieningos Bažnyčios kaip „Dievo tautos“ idėja pagrindžia jos pretenziją į suverenitetą.

Ankstyvųjų Bažnyčios tėvų raštuose romėnų valstybė ir jos tvarka yra gerbiamos, pripažįstamos teisėtomis. Kita vertus, krikščionys pasiryžę patirti persekiojimus, jei valstybė verčia pažeisti religinę normą. Valstybės tvarka yra teisėta, tačiau nėra šventa. Tokia nuostata sukėlė labai negatyvią pirmųjų krikščionių amžininkų pagonių reakciją. Krikščionys buvo apkaltinti anarchija, iracionalumu, prietaringumu ir nereligingumu, nes Romos imperijoje politinė tvarka buvo sakralizuota.

Situacija pasikeitė, kai krikščionybė Romos imperijoje buvo įteisinta, o vėliau tapo dominuojanti religija. Išsivystė dvi Bažnyčios santykių su valstybe versijos. Abi išlaikė skyrimą tarp politinės ir religinės sferų, tačiau su skirtingais akcentais. Rytuose, sutapatinus imperiją su Dievo karalyste šioje žemėje, imperatoriui buvo patikėta rūpintis šia karalyste. Vakaruose, priešingai, Bažnyčios vyresnieji pretendavo įtakoti politiką, kai ji liečia dvasinius klausimus, patys išlaikydami visišką nepriklausomybę. Šios dvi politinės teologijos savo kryptį išlaikė ir viduramžiais.

Naujas etapas prasidėjo su absoliutizmu ir Apšvietos amžiumi, valstybei linkstant palenkti Bažnyčią. Reikėjo naujame kontekste apmąstyti Bažnyčios suverenitetą.

Dabartinį Bažnyčios ir valstybės santykį apibrėžia Vatikano II Susirinkimo dokumentai. Juose pabrėžiama abiejų sferų nepriklausomybė ir autonomija. Kita vertus, tiek valstybė, tiek Bažnyčia tarnauja žmogui, todėl turi bendradarbiauti.

Naujas akcentas yra valstybės religinio neutralumo pabrėžimas. Valstybė yra neutrali, tačiau turi rūpintis, kad jos piliečiai naudotųsi teise į religijos laisvę, tiek kaip pavieniai asmenys, tiek susibūrę į bendruomenes. (rk)