Vyskupų Sinodas patvirtino, jog Artimųjų rytų krikščionys nėra vieni

Artimųjų Rytų Bažnyčios Vyskupų Sinodo darbai jau įpusėję, tiksliau tariant, artėja į pabaigą, nes jau šį sekmadienį Šventasis Tėvas Benediktas XVI aukos Sinodo asamblėjos užbaigimo Šv. Mišias. Sinodas, kurio tema yra „bendrystė ir liudijimas“, pirmadienį dalyvaujant beveik visiems Sinodo tėvams ir popiežiui, išklausė asamblėjos Generalinio relatoriaus, Aleksandrijos koptų patriarcho Antonios Naguibo, ataskaitinio pranešimo, susumuojančio asamblėjos kongregacijose pasakytas kalbas, jų metų vykusias diskusijas.

Ligi šiol vyko vienuolika kongregacijų, jose kalbėjo visi Sinodo tėvai ir svečiai. Per ateinančias keletą dienų Sinodo tėvai posėdžiaus darbo grupėse, kuriose aptars Generalinio relatoriaus ataskaitinį pranešimą ir pagal jį parengs Sinodo siūlymus. Kalbinių darbo grupių siūlymai bus suderinti, suredaguoti ir pristatyti šį ketvirtadienį į dvyliktąją kongregaciją susirinksiančiai asamblėjai. Pastaroji bus kviečiama balsavimu pateikti pritarimą Sinodo siūlymams, kurie asamblėjos darbų pabaigoje bus įteikti popiežiui.

Patriarchas Naguib ataskaitiniame pranešime pristatė per pastarąją savaitę aptartas temas, tačiau jau dabar galima pagrindinių temų kontekste daryti išvadą, kad Artimųjų rytų krikščionys tikrai nėra vieni. Pirmasis pranešimo akcentas buvo skirtas Dievo Žodžio svarbai, nes būti krikščioniu reiškia būti misionieriumi. Taikus religijos skelbimas nereiškia prozelitizmo, nes tai Jėzus, kuris prašo krikščionių ne kad įtikinėtų, o džiaugsmingai liudytų Evangeliją. Patriarcho ataskaitiniame pranešime daug dėmesio paskirta religijos ir sąžinės laisvės klausimams, piliečių lygybei prieš įstatymus, visuomeninėms komunikavimo priemonėms, jų kaip evangelinės žinios skelbimo plėtros svarbai, katalikiškoms mokykloms, kurios kaip išskirtinės taikaus sambūvio vietos, turi būti palaikomos. Palietus politinę tematiką, smerkiamas bet kieno vykdomas smurtas, reiškiamas solidarumas palestiniečiams, kurių dabartinė būklė pranešime aptariama kaip ugdanti fundamentalizmą ir prašoma tarptautinės bendruomenės kreipti dėmesį į dramatišką Irako krikščionių padėtį.

Nemažiau svarbi emigracijos tema. Teisė emigruoti yra prigimtinė, tačiau neturėtų būti skatinama kaip tinkamiausias pasirinkimas. Verčiau reikia skatinti taiką ir remti vystymasį, kad Artimųjų Rytų krikščionys liktų gyventi gimtinėse. Kongregacijos pranešimuose nebuvo užmiršta diaspora ir jos egzistenciniai poreikiai, akcentuota Artimųjų rytų Bažnyčių svarba puoselėti ryšius su savo išeiviais, tačiau buvo atkreiptas dėmesys ir į imigrantų iš Afrikos ir Azijos, dažnai išnaudojamus darbo rinkoje, sunkumus bei prisiminta pareiga jiems padėti.

Sinodas dėmesingai svarstė jaunimo ir moterų, kurie yra dabartinė regiono jėga ir jos ateities viltis, taip pat pasauliečių ir naujųjų bažnytinių sąjūdžių padėtį, kaip ir aktyvaus bei kontempliatyvaus vienuolinio gyvenimo vertybę, kurią reikia vėl atrasti. Vienas iš konkrečių siūlymų šioje srityje buvo dėl steigimo vadinamojo „kunigų banko“, ir atskirai, pasauliečių, kad prireikus visuomet būtų asmenų, pasirengusių vykti tikinčiųjų lankymui „sudėtingose zonose“.

Ekumeninėje srityje Sinodo tėvai patvirtino popiežiaus Benedikto XVI nubrėžtas gaires, jog be bendrystės neįmanoma liudyti ir kad pasidalijimai yra skandalas. Reikia dėti ypatingas pastangas siekiant įveikti susiskaldymą. Pavyzdžiui, patriarchai galėtų dalyvauti popiežiaus rinkimų Konklavose, o Petro tarnystė permąstyta taip, kad nebūtų pažeista Romos vyskupo misija, semiantis įkvėpimo iš Bažnyčios gyvavimo pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje formų. Sinodas pripažino, kad tai sudėtinga tema, kuriai ištirti būtų galima pavesti Popiežiaus nuožiūra sudarysimai atitinkamai komisijai. Ekumeninių temų srityje buvo pasisakyta už ekumeninės medijos sukūrimą ir komisijas, kurios vietiniu lygiu padėtų pagilinti įvairius ekumenizmo aspektus.

Buvo priminta dėmesio šeimai ir jos katechezės kaip atsispyrimo nuo reliatyvistinės Vakarų vizijos priemonės svarba, moralinių ir socialinių vertybių skatinimas, atspirtis sektų plėtrai. Sinodo tėvai pritarė minčiai įvesti vientisą arabų kalbos mišiolą visiems Artimiesiems Rytams ir parėmė ketinimus suvienyti visoje Bažnyčioje Kalėdų ir Velykų šventimo datas.

Santykiuose su žydais Generalinio relatoriaus ataskaitiniame pranešime pasisakyta už „dviejų tautų-dviejų valstybių“ formulę Artimųjų rytų konfliktui tarp izraeliečių ir palestiniečių spręsti. Sinodas kviečia į dialogą visais lygiais, atmeta antisemitizmą ir antijudaizmą, kaip šališką tam tikrų Šventojo Rašto tekstų interpretaciją, kuria siekiama pateisinti smurtą. Musulmonų pasaulio atžvilgiu būtina matyti daugiau tai, kas vienija, kaip pagarba gyvybės sakralumui, ir vengti bet kokių provokacijų. Būtina paremti koraninį principą, jog „nebūtų įvedami jokie religijos varžymai“, nes religijos laisvė yra visapusiškų krikščionių ir musulmonų santykių pagrindas. (sk)