Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į
vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė:
„Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite
kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal,
balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.
Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti
ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik!
Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. (Lk 17, 11-19)
ŠIRDIES ATMINTIS,
mons. Adolfas Grušas
Kažkas dėkingumą yra pavadinęs „širdies atmintimi“.
Akivaizdu,
kad devynių pagydytųjų, neatėjusių padėkoti Jėzui, širdies atmintis buvo trumpa. Jos
neužteko net keletui valandų, praėjusių nuo patirtos malonės.
Girdėdami apie
tai, mes mėginame apgauti save, ieškodami pasiteisinimo, kodėl taip dažnai prarandame
tą širdies atmintį. Juk, gerai pamąsčius, viskas yra taip toli: atėjimas į pasaulį,
tikėjimo dovana, žmogus, kurį sutikome savo gyvenimo kelyje…
Vis dėlto toks
pasiteisinimas yra pernelyg paprastas ir tikinčiam žmogui negali būti priimtinas.
Pakanka tik vieno pastebėjimo: Dievo dovanos neturi „galiojimo laiko“, jų neįmanoma
apriboti praeitimi, kuomet, mūsų nuomone, jas gavome.
Visa tai, ką gauname
iš Dievo rankų, pažymėta dabartimi, dar daugiau: šios akimirkos trapumu.
Gyvenimas
mums nebuvo suteiktas prieš keliasdešimt metų, kaip tai pažymėta gimimo liudijime:
jis mums yra dovanojamas šią akimirką.
Tikėjimo dovana mums nėra duota kažkada
labai seniai, per mūsų tėvus, mokiusius mus tikėjimo. Šiandien, konkrečiu momentu,
konkrečiomis aplinkybėmis mums duodama malonė tikėti.
Tai, kad esame su žmogumi,
be kurio savo gyvenimo neįsivaizduojame, nėra prigimtinė mūsų teisė. Tai kasdien suteikiama
malonė. Ją geriausiai suprantame tada, kai vieną dieną tų žmonių mūsų gyvenime, atrodo,
nelieka, tačiau vėl patiriame malonę, juos atrasdami per tikėjimą.
Mūsų žodžiai,
kuriuos parašome ar ištariame, nėra vieną kartą gautas paveldas, amžiams įspaustas
mūsų asmenyje, bet mums kasdien dovanojamas sugebėjimas pasinaudoti Viešpaties mums
duodamu įkvėpimu.
Mes nesame vieną kartą visiems amžiams Dievo pripažinti,
kaip Jo vaikai, kai priėmėme krikštą. Dievas kasdien mus pripažįsta, priima ir elgiasi
su mumis, kaip su savo vaikais.
Kartais žmonės savotiškai giriasi savo sveikata,
sakydami, jog neprisimena, kada buvo pas gydytoją, ir nesuvokia, kad sveikata jiems
dovanojama kiekvieną akimirką. Drįsčiau sakyti, kad jie yra kasdien „pagydomi“, kaip
Evangelijoje minimi dešimt raupsuotųjų.
Prisiminę prieš kurį laiką patirtą
nelaimingą atsitikimą, mėgstame sakyti: „Tą kartą man pasisekė“, Tačiau nė nepagalvojame,
kad mums nuolat sekasi, nes Dievas saugo mus ir yra su mumis. Mes gyvename, nes gauname
malonę, nors ir neskubame už tai kabinti votų prie stebuklingų paveikslų. Tiesa, tai
neatleidžia mūsų nuo pareigos jausti dėkingumą savo širdyje.
„Tai buvo labai
seniai… Niekas to neprisimena… Praėjo tiek daug laiko,“- šiomis frazėmis mes dangstome
savo užmaršumą ar bent jau stengiamės save pateisinti.
Iš tiesų galime sakyti,
kad viskas prasideda dabar. Viskas sukuriama mums, ir kiekvieną rytą gyvename pirmą
kartą. Viskas mūsų gyvenime yra malonė ir stebuklas, kurie kartojasi nuolat.
Tikras
religinis jausmas kuriamas ne kalbant apie pripratimą ar pasyviai priimant savo gyvenimą,
bet su dėkingumu atsiveriant nuostabiems Dievo darbams, kurie įvyksta dabar, šią akimirką.
Taip
dėkojant, mūsų širdies atmintis tikrai niekada nebus per trumpa.