2010-10-16 16:15:03

XXVIII EILINIS SEKMADIENIS


Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. (Lk 17, 11-19)

ŠIRDIES ATMINTIS, mons. Adolfas Grušas

Kažkas dėkingumą yra pavadinęs „širdies atmintimi“.

Akivaizdu, kad devynių pagydytųjų, neatėjusių padėkoti Jėzui, širdies atmintis buvo trumpa. Jos neužteko net keletui valandų, praėjusių nuo patirtos malonės.

Girdėdami apie tai, mes mėginame apgauti save, ieškodami pasiteisinimo, kodėl taip dažnai prarandame tą širdies atmintį. Juk, gerai pamąsčius, viskas yra taip toli: atėjimas į pasaulį, tikėjimo dovana, žmogus, kurį sutikome savo gyvenimo kelyje…

Vis dėlto toks pasiteisinimas yra pernelyg paprastas ir tikinčiam žmogui negali būti priimtinas. Pakanka tik vieno pastebėjimo: Dievo dovanos neturi „galiojimo laiko“, jų neįmanoma apriboti praeitimi, kuomet, mūsų nuomone, jas gavome.

Visa tai, ką gauname iš Dievo rankų, pažymėta dabartimi, dar daugiau: šios akimirkos trapumu.

Gyvenimas mums nebuvo suteiktas prieš keliasdešimt metų, kaip tai pažymėta gimimo liudijime: jis mums yra dovanojamas šią akimirką.

Tikėjimo dovana mums nėra duota kažkada labai seniai, per mūsų tėvus, mokiusius mus tikėjimo. Šiandien, konkrečiu momentu, konkrečiomis aplinkybėmis mums duodama malonė tikėti.

Tai, kad esame su žmogumi, be kurio savo gyvenimo neįsivaizduojame, nėra prigimtinė mūsų teisė. Tai kasdien suteikiama malonė. Ją geriausiai suprantame tada, kai vieną dieną tų žmonių mūsų gyvenime, atrodo, nelieka, tačiau vėl patiriame malonę, juos atrasdami per tikėjimą.

Mūsų žodžiai, kuriuos parašome ar ištariame, nėra vieną kartą gautas paveldas, amžiams įspaustas mūsų asmenyje, bet mums kasdien dovanojamas sugebėjimas pasinaudoti Viešpaties mums duodamu įkvėpimu.

Mes nesame vieną kartą visiems amžiams Dievo pripažinti, kaip Jo vaikai, kai priėmėme krikštą. Dievas kasdien mus pripažįsta, priima ir elgiasi su mumis, kaip su savo vaikais.

Kartais žmonės savotiškai giriasi savo sveikata, sakydami, jog neprisimena, kada buvo pas gydytoją, ir nesuvokia, kad sveikata jiems dovanojama kiekvieną akimirką. Drįsčiau sakyti, kad jie yra kasdien „pagydomi“, kaip Evangelijoje minimi dešimt raupsuotųjų.

Prisiminę prieš kurį laiką patirtą nelaimingą atsitikimą, mėgstame sakyti: „Tą kartą man pasisekė“, Tačiau nė nepagalvojame, kad mums nuolat sekasi, nes Dievas saugo mus ir yra su mumis. Mes gyvename, nes gauname malonę, nors ir neskubame už tai kabinti votų prie stebuklingų paveikslų. Tiesa, tai neatleidžia mūsų nuo pareigos jausti dėkingumą savo širdyje.

„Tai buvo labai seniai… Niekas to neprisimena… Praėjo tiek daug laiko,“- šiomis frazėmis mes dangstome savo užmaršumą ar bent jau stengiamės save pateisinti.

Iš tiesų galime sakyti, kad viskas prasideda dabar. Viskas sukuriama mums, ir kiekvieną rytą gyvename pirmą kartą. Viskas mūsų gyvenime yra malonė ir stebuklas, kurie kartojasi nuolat.

Tikras religinis jausmas kuriamas ne kalbant apie pripratimą ar pasyviai priimant savo gyvenimą, bet su dėkingumu atsiveriant nuostabiems Dievo darbams, kurie įvyksta dabar, šią akimirką.

Taip dėkojant, mūsų širdies atmintis tikrai niekada nebus per trumpa.








All the contents on this site are copyrighted ©.