29 eilinis sekmadienis

Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: 'Apgink mane nuo skriaudiko!' Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: 'Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų'“. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 1-18)

TAI, KAS SVARBIAUSIA, Mons. Adolfas Grušas:

Myliu maldą, ir ji man reikalinga, jaučiu ypatingą jėgą, ateinančią maldoje apmąstant Dievo Žodį.

Tačiau meldžiuosi blogai ir išsiblaškęs, kaip ir visi. Ne visada pakanka laiko susikaupimui rytą, ne visada vakaro nuovargis leidžia susitelkti širdyje. Tiktai darbas, irgi susijęs su Dievo Žodžiu, sudaro galimybę nepasimesti…

Visiems yra sunku melstis, net ir klauzūroje gyvenantiems vienuoliams, kurie maldai skiria šešias, aštuonias valandas per dieną.

Keista… Ką nors įtikinti, kad reikia melstis, yra neįmanoma. Sulaikyti nuo maldos žmogų, jau atradusį joje Dievo Veidą, dvigubai sunkiau.

Šiandien reiktų kalbėti apie maldą, tačiau gerai žinau, jog tai yra unikali ir grynai asmeninė patirtis, o visos knygos, mokančios žmogų melstis, reikalingos tik tiems, kurie tas knygas parašė.

Malda – tai šventovė, kurioje mes išvystame tikrąjį Dievo veidą, vieta, kur siela susiduria su mūsų suaižėjusiu ir beviltišku gyvenimu, todėl gyventi šioje šventovėje mūsų šiurkščiais ir dvasios gyvenimo nevertinančiais laikais yra kažkiek didvyriška. Šiuos vidinio gyvenimo vartus, vedančius į Dievo veido ir savęs pačių pažinimą galime atverti tik tada, jei neprarandame drąsos, jei sugebame Dievui ir sau kartais pasakyti, kad pavargome, praradome viltį, neberandame gyvenime paguodos ir laukiame, kad kas kitas pakeltų į Dievą mūsų nuvargusias rankas…

Netgi jei suvokiame Dievą, kaip neteisingą teisėją, apie kurį kalba Jėzus šio sekmadienio palyginime, jei mums atrodo, kad Dievas negina silpnųjų, primeta mums nesuprantamas taisykles, kurios, mūsų manymu neatitinka mūsų pasirinkimų ir neatsiliepia į mūsų tragedijas, netgi jei įsivaizduotume Viešpatį, kaip siaubūną, kurį kartais nupiešia mūsų pasąmonė ir kurį kartais išpažįsta save labai teisiais laikantys krikščionys, vis tiek esame įpareigoti būti ištvermingais maldoje.

Ši ištvermė reikalinga ne tam, kad įtikintume Dievą, bet kad atverstume savo širdis. Ištvermė maldoje apvalo širdį ir leidžia suvokti, kad Dievas nėra teisėjas, nei teisingas, nei neteisingas, bet švelniausias mūsų Tėvas. Ši ištvermė nepakeičia iš pagrindų nei mus supančios aplinkos, nei mūsų pačių, bet parodo pasaulyje plakančią Dievo Širdį.

Kasdien kaip Mozė pirmajame Mišių skaitinyje privalome ištverti, kad laimėtume… savo sielą, kad išsaugotume tikėjimą.

Todėl daugiausia nerimo ir kelia paskutinis Jėzaus klausimas: „Kai grįšiu, ar dar rasiu tikėjimą žemėje?“

Išganytojas neklausia: „Ar dar bus bažnytinės organizacijos? Ar bus laikomasi krikščioniškos etikos? Ar bus užsiimama gera ir gražia socialine veikla?“ Jis neklausia: „Ar žmonės dar eis į Mišias, ar krikščionys bus pastebimi pasaulyje ir dar išpažins Evangelijos vertybes?“

Viešpats kalba tik apie tikėjimą. Jam svarbu ne išorinė sėkmė, organizacijos, prisitaikymas ar struktūra. Visa tai gali būti labai svarbu, tačiau tik su viena sąlyga,- jei tai pagrįsta tikėjimu ir ugdo tikėjimą, ir atvirkščiai: tai nenaudinga ir net pavojinga, jei yra sukuriama savyje ir sau.

Iš tiesų Jėzaus palyginimas, kurį girdėjome šio sekmadienio Evangelijoje yra savotiška mokiniams skirta provokacija. Išganytojas prašo mokinius, kad jie išsaugotų tikėjimą, susidūrę su priešiškumu, kad nepasiduotų, bet, net ir besijausdami beginkliais, išliktų ištikimi Dievo Karalystei.

Dabar yra laikas parodyti ištikimybę…

Pasakyti: „Viešpatie, jei ateisi šiandien, mano širdyje rasi tikėjimą“.

Mano tikėjimą…