Popiežiaus homilija Vyskupų Sinodo atidarymo Šv. Mišiose

Šiandienos Eucharistijos šventimas yra pažymėtas malone matyti Artimųjų Rytų vyskupus pirmą kartą susirinkusius aplink Romos Vyskupą ir Visuotinį Ganytoją į Sinodo asamblėją, - sekmadienio Mišių homilijoje Rytų Bažnyčių ganytojus sveikino popiežius Benediktas XVI. Šventasis Tėvas taip pat dėkojo Viešpačiui už tai, kad, nežiūrint visų sunkumų, nuo Jėzaus laikų iki nūdienos Artimuosiuose Rytuose gyvenantys krikščionys priklauso vienintelei Kristaus Bažnyčiai, išreiškiančiai save per įvairias šešių Rytų Katalikų Bažnyčių liturgines, dvasines, kultūrines ir teisines tradicijas.

Sekmadienio Dievo Žodžio apmąstymams siūloma tema yra glaudžiai susijusi su atidaromo Sinodo įvykiu. Evangelijoje kalbama apie dešimties raupsuotų vyrų pagydimą. Iš jų tik vienas, samarietis, sugrįžo padėkoti Jėzui. Taip pat ir pirmajame skaitinyje iš antrosios Karalių knygos pasakojama apie raupsuoto Naamano išgydimą, kuris sugrįžta pas pranašą, atpažįsta jame Dievo tarpininką ir išpažįsta tikėjimą į vienintelį Viešpatį. Taigi, du raupsais sergantys vyrai, abu ne žydai, pagyja, nes tiki Dievo pasiųstojo žodžiu. Pasveiksta kūnu, bet atsiveria tikėjimui, kuris išgydo jų dvasią, tai yra juos išgelbėja.

Tuo tarpu atliepiamosios psalmės tema – išgelbėjimas yra universalus, tačiau jis ateina per tam tikrą istorinį tarpininkavimą: per Izraelio tautos tarpininkavimą, vėliau per Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios. Dievas yra meilė ir nori, kad visi žmonės dalyvautų jo gyvenime. Norėdamas įgyvendinti šį savo planą, jis pasaulyje sukuria žmogiškos ir dieviškos, istorinės ir transcendentinės bendrystės paslaptį. Tai kuria naudodamas sandoros „metodą“, su ištikima ir nesibaigiančia meile prisirišdamas prie žmonijos, suburdamas šventą tautą, kad joje visos žemės gentys rastų palaiminimą. Apsireiškia kaip Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, kuris nori savo tautą nuvesti į laisvės ir taikos „žemę“. Tačiau ši „žemė“ nėra iš šio pasaulio. Savo istoriją viršijantį dievišką planą pradeda kurti kartu su žmonėmis, žmonėms ir žmonėse, kurie gyvena tam tikroje vietoje ir laike. Šiai vietai priklauso ir tai, ką mes vadiname „Artimaisiais Rytais“. Tai Abraomo, Izaoko ir Jokūbo žemė, išėjimo bei sugrįžimo iš nelaisvės žemė, šventyklos ir pranašų žemė. Tai žemė, kur iš Marijos gimė Viengimis Sūnus, kur jis gyveno, mirė ir prisikėlė. Tai Bažnyčios lopšys, kuri įsteigta skelbti Kristaus Evangeliją iki pasaulio pakraščių. Taip pat ir mes, tikintieji, į Artimuosius Rytus žvelgiame iš istorinės išganymo perspektyvos. Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad ši vidinė nuostata jį vedė apaštalinėse kelionėse Turkijoje, Jordanijoje, Izraelyje, Palestinoje ir Kipre.

Taigi, žvelgti į šią žemę iš Dievo perspektyvos, reiškia atpažinti joje išgelbėjimo meilėje universalaus plano „lopšį“, bendrystės paslaptį, kuri įgyvendinama laisvėje, todėl yra reikalingas žmonių atsiliepimas. Abraomas, pranašai, Mergelė Marija yra šio atsiliepimo pagrindiniai veikėjai, tačiau pasiekia pilnatvę tik Jėzuje Kristuje, tos pačios žemės sūnuje, nužengusiame iš Dangaus. Iš Jo, iš jo Širdies ir iš jo Dvasios yra gimusi Bažnyčia, kuri yra piligrimė šiame pasaulyje, tačiau jam priklauso. Bažnyčia yra įsteigta, kad žmonijai būtų Dievo universalaus išgelbėjimo plano ženklas ir priemonė. Ji tai vykdo būdama pati savimi, tai yra „bendryste ir liudijimu“. Kaip rašoma Apaštalų darbuose: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4,32). Be bendrystės negali būti liudijimo, nes liudijimas yra būtent gyvenimas bendrystėje. Ši bendrystė yra paties Dievo gyvenimas, perduodamas Šventojoje Dvasioje per Jėzų Kristų. Bendrystė iš mūsų nuolatos reikalauja atsivertimo, kad ji, kaip dovana, būtų vis tobuliau priimta ir įgyvendinta.

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad atidaromo Sinodo tikslas yra pastoracinis, nors ir negalime ignoruoti kai kurių šalių trapios ir kartais dramatiškos socialinės ir politinės situacijos. Sinodo asamblėja, vadovaujama Šventosios Dvasios, siekia atgaivinti Katalikų Bažnyčios Artimuosiuose Rytuose bendrystę: kiekvienos Bažnyčios viduje bei santykiuose su kitomis Bažnyčiomis, bet taip pat ir su kitomis bažnytinėmis bendruomenėmis. Sinodas yra puiki proga vaisingai tęsti dialogą su žydais ir musulmonais.

Popiežius Benediktas XVI priminė, kad svarbu stiprinti taiką ir teisingumą, kurie yra būtini regiono visų žmonių darniam vystymuisi. Tarptautinė bendruomenė turėtų paremti konstruktyvų, patikimą ir teisingą taikos kūrimo procesą. Tuo tarpu didžiosios regiono religijos turėtų skatinti dvasines ir kultūrines vertybes, kurios vienija žmones ir atmeta bet kokią smurto formą. O Šventosios Žemės krikščionys, kurie yra raginami būti sąmoningais gyvaisiais Artimųjų Rytų Bažnyčios akmenimis, prisidėtų ne tik socialine veikla, bet taip pat ir evangelinių palaiminimų dvasia, kuri skatina atleidimą ir susitaikinimą. (kl)