Europos Tarybos parlamentinė asamblėja balsavo už rezoliuciją, kurioje pripažįstama sąžinės prieštaravimo teisė medikams ir medicinos institucijoms

Ketvirtadienį Europos Tarybos asamblėja balsavo už rezoliuciją dėl sąžinės prieštaravimo teisės medicinos įstaigose, ne tik privačiose, bet ir viešose. Pirmame rezoliucijos straipsnyje tvirtinama, kad joks asmuo, jokia ligoninė ar institucija neturėtų būti verčiami, patraukiami atsakomybėn ar diskriminuojami kokiu nors būdu dėl atsisakymo atlikti ar padėti atlikti abortą, eutanaziją ar kokį nors veiksmą, kuris taptų žmogaus embriono mirties priežastimi.

Sąžinės prieštaravimo teisė, kitaip tariant, teisė dėl moralinių, religinių ar filosofinių motyvų atsisakyti atlikti kokį nors veiksmą, Europos Taryboje svarstoma jau ne pirmą sykį. Daugelyje Europos kontinento valstybių sąžinės prieštaravimo teisė, išplaukianti iš teisės į sąžinės laisvę, yra vienaip ar kitaip pripažįstama. Pavyzdžiui, dėl pacifistinių motyvų galima atsisakyti tarnauti kariuomenėje arba pasirinkti jai alternatyvią tarnybą.

Sąžinės prieštaravimo teisė aktuali medicinoje. Jei dėl vienų klausimų, pavyzdžiui dėl gerų vaistų prieš gripą, galima atrasti visuotinį sutarimą, tai dėl kitų, pavyzdžiui dėl aborto, tokio sutarimo nėra. Vieni tvirtina esant „teisę į abortą“, kiti replikuoja, kad tai jokia teisė, o tik žmogaus teisės į gyvybę išimtis. Vieniems dar motinos įsčiose esantis vaisius neturi jokio išskirtinio statuso, kitiems tai jau „žmogiška būtybė“, kurios teisės turi būti pripažintos ir gerbiamos. Akivaizdu, kad čia išeinama už medicinos mokslo kaip tokio ribų. Pastarasis gali aprašyti žmogų įvairiose jo gyvenimo stadijose – nuo embriono iki suaugusio žmogaus – tačiau žmogaus samprata ir statusas yra religinių, filosofinių, kultūrinių, teisinių, antropologinių tradicijų kondensatas.

Ar medikas gali atsisakyti atlikti abortą, jei pagal jo pasaulėžiūrą, nebūtinai religinę, žmogaus embrionas yra žmogiška būtybė, o abortas, jei vaisiaus vystimasis normalus ir jei motinos sveikata gera, jokia „gydymo paslauga“, o tos žmogiškos būtybės nužudymas, kurio reikalaujama ne dėl sveikatos, o dėl kitokių, pavyzdžiui, ekonominių priežasčių? Dabartinė Europos Taryba tokią medikų ir medicinos institucijų teisę patvirtino ir atmetė kitą rezoliucijos projektą, kuriame šią teisę norėta „sureguliuoti“, kitaip tariant, suvaržyti ar visai nepripažinti.

Šis projektas buvo nepriimtas, tačiau jo atgarsius randame antrajame rezoliucijos straipsnyje, kuriame išreiškiamas rūpestis, jog sąžinės prieštaravimo teisės nereguliavimas gali neproporcingai paveikti moteris, ypač turinčias nedaug išteklių ir gyvenančias kaimo vietovėse.

Kaip rašo Latvijos parlamentarė Ingrida Circene, balsavusi prieš medikų sąžinės prieštaravimo teisę, medicininio sektoriaus darbuotojai iš viso neturėtų deklaruoti tokios savo pasaulėžiūros, kuri lemia skirtingus „sveikatos apsaugos standartus“. Anot jos, medicininės profesijos yra reguliuojamos valstybės. Jei moterys negali pasinaudoti teise į legalų abortą, nes dauguma gydytojų, dėl sąžinės prieštaravimo, atsisako atlikti šią procedūrą, tai kam tada kalbėt apie moterų teises?

Žinoma, nesunku pastebėt, kad parlamentarė daro tą patį, ko norėtų medikams neleisti – nori apibrėžti mediciną ir medikų pareigas pagal savo pačios pasaulėžiūrą ir sąžinę.

Lietuvoje medikų sąžinės prieštaravimo teisė yra pripažįstama, bet, kaip ne kartą pastebėta, ne be dviprasmybių. Kartais ji lieka tik ant popieriaus. Kaip dar 2007 metais viešame laiške sveikatos apsaugos ministrui yra rašęs Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius, nors gydytojo sąžinės laisvė pripažįstama, „akušeriai ginekologai dar tik pasirinkę specializaciją, jau yra verčiami prieš savo sąžinę atlikti abortus. Nepaklusę rafinuotai vadovų ir kolegų prievartai, rizikuoja negauti gydytojo diplomo arba prarasti darbą. Sielovadoje susiduriama su faktais, kad gydytojai, neatlaikę spaudimo žudyti negimusią gyvybę, verčiau pasirenka išvykti iš Lietuvos ir įsidarbina svetur, kur jų teisė nesielgti prieš sąžinę yra gerbiama“.

Už Europos Tarybos rezoliuciją dėl sąžinės prieštaravimo teisės medicinos įstaigose balsavo 56, prieš 51 parlamentaras, susilaikė keturi. Balsavime dalyvavusių trijų Lietuvos parlamentarų balsai pasiskirstė taip: B. Vėsaitė ir R. Ačas balsavo prieš, o E. Vareikis už rezoliuciją, kuri nėra teisiškai įpareigojantis, bet rekomendacinio pobūdžio dokumentas. (rk)