2010-09-28 18:01:55

Ruošiamasi Vyskupų Sinodui Artimiesiems Rytams


Likus tik dviem savaitėm iki Vyskupų Sinodo Artimiesiems Rytams, intensyvėja paskutinieji pasiruošimo darbai. XXIV Vyskupų Sinodo asamblėja susirinks Vatikane spalio 10-24 dienomis. Jos pagrindinė tema bus „katalikų Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose. Bendrystė ir liudijimas“.

Vyskupų Sinodo dienomis Romoje, netoli Vatikano, bus atidaryta paroda „Žvilgsnis į Artimųjų Rytų krikščionis“, rodomas filmas apie popiežiaus Benedikto XVI kelionę į Šventąją Žemę. Taip pat bus rengiami įvairūs susitikimai, kuriuose bus galima gyvai išgirsti liudijimus apie krikščionių gyvenimą įvairiose Artimųjų Rytų regionuose.

Rugsėjo 24-25 dienomis Libane, Beirute, Armėnų katalikų patriarchatas surengė žiniasklaidos ir komunikacijos priemonių susitikimą. Jame prie diskusijų stalo kalbėta, remiantis Vyskupų Sinodo programiniu dokumentu „Instrumentum Laboris“, apie komunikaciją ir Patriarchatą.

Šventosios Žemės pranciškonų Kustodija savo interneto svetainėje paskelbė straipsnį apie „Instrumentum Laboris“, su antrašte „Kompasas būsimam Vyskupų Sinodui“. Jame primenami pagrindiniai šio dokumento punktai. Dokumentą sudaro trys dalys: „katalikų Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose“, „bažnytinė bendrystė“ ir „krikščioniškas liudijimas“.

Šiuose skyriuose išdėstomos problemos, su kuriomis susidurs Sinodo tėvai. Tarp jų konstatavimas, jog „evangelinis proveržis dažnai stringa ir Dvasios liepsna, rodos, susilpnėjo“. Kita problema yra politiniai konfliktai regione, kurie tiesiogiai veikia asmenų gyvenimus – ir kaip piliečių, ir kaip krikščionių. Šiame kontekste susiduriama su įvairiomis situacijomis. Pavyzdžiui, arabai krikščionys kenčia nuo neteisingos politikos, kuri primesta palestiniečiams. Iš kitos pusės, yra krikščionių, kurie tokią politiką pateisina. Irake krikščionys neretai tampa besivaržančių srovių įkaitais. Nuo ginkluotų ir politinių grupuočių kovų kenčia visi irakiečiai, taip pat musulmonai, tačiau krikščionims, mažiausiai ir silpniausiai Irako bendruomenei, tenkantis kryžius yra didžiausias. Libane krikščionys yra politiškai pasidaliję ir dar nėra pavykę sukurti visiems priimtino projekto. Egipte, viena vertus, auga politinio islamo įtaka, kita vertus, tarp krikščionių stiprėja tendencija, kartais dėl išorinio spaudimo, atsiriboti nuo politinio ir visuomeninio gyvenimo. Tai vėlgi silpnina krikščionių bendruomenę, ji, kartais net pati to nepastebėdama, priimdama per žiniasklaidą ar mokyklą gaunamas žinias, islamizuojasi. Turkijoje, nepaisant šios pretenzijos būti demokratine pasaulietine valstybe, krikščionys susiduria su rimtomis religinės laisvės problemomis.

Pastarajai, ypač delikačiai religijos ir sąžinės laisvės problemai „Instrumentum Laboris“ dokumente skirtas atskiras skyrius. Jis liečia ne tik politinį totalitarizmą, bet ir santykį su musulmoniškomis visuomenėmis ir su islamo įtakota politika. Rytuose religija yra suprantama kaip socialinis ar net nacionalinis pasirinkimas. Todėl individualus sprendimas pakeisti religiją neretai traktuojamas kaip visuomenės, kultūros ir tautos išdavimas. Politinis islamas šią nuostatą radikalizuoja iki kraštutinumo.

Kitos aktualios temos liečia krikščionių vaidmenį visuomenėje, emigraciją, formaciją, ekumenizmą, taiką.

Žinoma, kiekvienos šalies krikščionių situacija šiek tiek skiriasi nuo kitų bendruomenių. Skiriasi taip pat ir bendruomenių laikysena. Pavyzdžiui, jei Irako chaldėjų vyskupai ne kartą yra kvietę tikinčiuosius herojiškai likti savo krašte, nepasiduot lengvai suprantamam troškimui išvykt ten, kur politiškai ir ekonomiškai saugiau, tai prieš keliolika dienų Vatikano Radijui duotame interviu Irano chaldėjų vyskupas Ramzi Garmou sakė, jog jo nuomone jis neturįs teisės atkalbinėti tikinčiųjų nuo geresnio gyvenimo paieškų. Todėl, jo požiūriu, reikia pirmiausia ugdyti dvasinę tikinčiųjų sąmonę. Jei katalikas aiškiai įsisąmonins savo liudijimo vertę, tada gal pats nuspręs likti nepalankioje aplinkoje, pasitikėdamas Jėzaus padrąsinimu: „nebijok, mažoji kaimene“.

Tuo tarpu armėnų katalikų patriarchas Nerses Bedros XIX prieš kelis mėnesius interviu sakė, jog „asmeniškai pageidautų“, jei visi tikintieji armėnai persikeltų į Libaną, nes čia armėnų Patriarchato sielovadinė ir socialinė veikla labiausiai išvystyta, čia pakanka religijos ir sąžinės laisvės. Šitaip, pasak patriarcho vizijos, mažiau grėstų pavojus, kad ištirps armėnų religinis ir kultūrinis identitetas. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.