Likus tik dviem savaitėm iki Vyskupų Sinodo Artimiesiems Rytams, intensyvėja paskutinieji
pasiruošimo darbai. XXIV Vyskupų Sinodo asamblėja susirinks Vatikane spalio 10-24
dienomis. Jos pagrindinė tema bus „katalikų Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose. Bendrystė
ir liudijimas“.
Vyskupų Sinodo dienomis Romoje, netoli Vatikano, bus atidaryta
paroda „Žvilgsnis į Artimųjų Rytų krikščionis“, rodomas filmas apie popiežiaus Benedikto
XVI kelionę į Šventąją Žemę. Taip pat bus rengiami įvairūs susitikimai, kuriuose bus
galima gyvai išgirsti liudijimus apie krikščionių gyvenimą įvairiose Artimųjų Rytų
regionuose.
Rugsėjo 24-25 dienomis Libane, Beirute, Armėnų katalikų patriarchatas
surengė žiniasklaidos ir komunikacijos priemonių susitikimą. Jame prie diskusijų stalo
kalbėta, remiantis Vyskupų Sinodo programiniu dokumentu „Instrumentum Laboris“, apie
komunikaciją ir Patriarchatą.
Šventosios Žemės pranciškonų Kustodija savo
interneto svetainėje paskelbė straipsnį apie „Instrumentum Laboris“, su antrašte „Kompasas
būsimam Vyskupų Sinodui“. Jame primenami pagrindiniai šio dokumento punktai. Dokumentą
sudaro trys dalys: „katalikų Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose“, „bažnytinė bendrystė“
ir „krikščioniškas liudijimas“.
Šiuose skyriuose išdėstomos problemos, su kuriomis
susidurs Sinodo tėvai. Tarp jų konstatavimas, jog „evangelinis proveržis dažnai stringa
ir Dvasios liepsna, rodos, susilpnėjo“. Kita problema yra politiniai konfliktai regione,
kurie tiesiogiai veikia asmenų gyvenimus – ir kaip piliečių, ir kaip krikščionių.
Šiame kontekste susiduriama su įvairiomis situacijomis. Pavyzdžiui, arabai krikščionys
kenčia nuo neteisingos politikos, kuri primesta palestiniečiams. Iš kitos pusės, yra
krikščionių, kurie tokią politiką pateisina. Irake krikščionys neretai tampa besivaržančių
srovių įkaitais. Nuo ginkluotų ir politinių grupuočių kovų kenčia visi irakiečiai,
taip pat musulmonai, tačiau krikščionims, mažiausiai ir silpniausiai Irako bendruomenei,
tenkantis kryžius yra didžiausias. Libane krikščionys yra politiškai pasidaliję ir
dar nėra pavykę sukurti visiems priimtino projekto. Egipte, viena vertus, auga politinio
islamo įtaka, kita vertus, tarp krikščionių stiprėja tendencija, kartais dėl išorinio
spaudimo, atsiriboti nuo politinio ir visuomeninio gyvenimo. Tai vėlgi silpnina krikščionių
bendruomenę, ji, kartais net pati to nepastebėdama, priimdama per žiniasklaidą ar
mokyklą gaunamas žinias, islamizuojasi. Turkijoje, nepaisant šios pretenzijos būti
demokratine pasaulietine valstybe, krikščionys susiduria su rimtomis religinės laisvės
problemomis.
Pastarajai, ypač delikačiai religijos ir sąžinės laisvės problemai
„Instrumentum Laboris“ dokumente skirtas atskiras skyrius. Jis liečia ne tik politinį
totalitarizmą, bet ir santykį su musulmoniškomis visuomenėmis ir su islamo įtakota
politika. Rytuose religija yra suprantama kaip socialinis ar net nacionalinis pasirinkimas.
Todėl individualus sprendimas pakeisti religiją neretai traktuojamas kaip visuomenės,
kultūros ir tautos išdavimas. Politinis islamas šią nuostatą radikalizuoja iki kraštutinumo.
Kitos
aktualios temos liečia krikščionių vaidmenį visuomenėje, emigraciją, formaciją, ekumenizmą,
taiką.
Žinoma, kiekvienos šalies krikščionių situacija šiek tiek skiriasi nuo
kitų bendruomenių. Skiriasi taip pat ir bendruomenių laikysena. Pavyzdžiui, jei Irako
chaldėjų vyskupai ne kartą yra kvietę tikinčiuosius herojiškai likti savo krašte,
nepasiduot lengvai suprantamam troškimui išvykt ten, kur politiškai ir ekonomiškai
saugiau, tai prieš keliolika dienų Vatikano Radijui duotame interviu Irano chaldėjų
vyskupas Ramzi Garmou sakė, jog jo nuomone jis neturįs teisės atkalbinėti tikinčiųjų
nuo geresnio gyvenimo paieškų. Todėl, jo požiūriu, reikia pirmiausia ugdyti dvasinę
tikinčiųjų sąmonę. Jei katalikas aiškiai įsisąmonins savo liudijimo vertę, tada gal
pats nuspręs likti nepalankioje aplinkoje, pasitikėdamas Jėzaus padrąsinimu: „nebijok,
mažoji kaimene“.
Tuo tarpu armėnų katalikų patriarchas Nerses Bedros XIX prieš
kelis mėnesius interviu sakė, jog „asmeniškai pageidautų“, jei visi tikintieji armėnai
persikeltų į Libaną, nes čia armėnų Patriarchato sielovadinė ir socialinė veikla labiausiai
išvystyta, čia pakanka religijos ir sąžinės laisvės. Šitaip, pasak patriarcho vizijos,
mažiau grėstų pavojus, kad ištirps armėnų religinis ir kultūrinis identitetas. (rk)