Kanados katalikai ruošiasi br. André Bessette kanonizacijai
Spalio 17 dieną Romoje, šv. Petro aikštėje, kartu su kitais penkiais palaimintaisiais,
bus kanonizuotas br. André Bessette, Kanadoje vadinamas „125 000 išgydimų žmogumi“.
Tądien Romoje laukiama tūkstančių kanadiečių. Spalio 30 dieną didelės iškilmės bus
surengtos Monrealio olimpiniame stadione.
Būsimas šventasis gimė 1845 metais
Monrealio diecezijoje, Kvebeke, gaudamas iš tėvų Alfredo vardą, ir mirė 1937 metais,
sulaukęs 91 metų. Kanadoje ir už jos ribų jis pagarsėjo kaip stebukladarys gydytojas.
Kaip
kitais panašiais atvejais, Alfredas Bessette tokios šlovės visai nesiekė. Jis buvo
devintas vaikas fermerių šeimoje, mažo sudėjimo ir trapios sveikatos. Dešimties metų
neteko tėvo, kurį mirtinai prispaudė kertamas medis. Dar po dviejų metų, morališkai
palaužta vyro mirties, nuo tuberkuliozės mirė ir motina. Alfredu pasirūpino jo tetos
šeima. Kadangi ir ji nebuvo turtinga, Alfredas gavo tik katekizmo pradmenis, išmoko
rašyt savo vardą.
Vėliau išmoko tuos amatus ir dirbo tuos darbus, kurie buvo
suderinami su jo silpna sveikata: kepėjo, virėjo, medvilnės fabriko darbininko. Nepaisant
tikrai nešvelnaus gyvenimo, visada ištvermingai meldėsi.
1870 metais jo pažįstamas
klebonas, žinodamas jo pamaldumą, padrąsino jį stoti į šv. Kryžiaus kongregaciją,
išsklaidydamas jo baimes dėl neraštingumo ir asmeniškai jį rekomenduodamas. Vaikinas
buvo priimtas, netrukus jis buvo įvilktas į vienuolinį abitą, suteikiant naują, vienuoliška
Andriejaus vardą. Atsižvelgiant į jo išsilavinimą ir sveikatos būklę, jam duotos kongregacijos
išlaikomo koledžo, visai šalia Monrealio, durininko pareigos, kurias jis užėmė iki
pat 1909 metų, beveik keturis dešimtmečius. Eidamas jas turėjo prižiūrėti švarą, nupirkti
reikalingų dalyką, duoti išmaldą vargšams, išdalinti mokiniams paštą, reikalui esant
juos palydėti ir t.t.
Būtent čia netikėtai atsiskleidė jo gydomosios galios.
Tarp koledžo svečių vienas kitas brolio Andrè prašė pasimelst už juos. Vienuolis tai
buvo linkęs daryt kartu su jais, dovanodamas šv. Juozapo, kurį labai mylėjo, medalikėlį.
Netrukus vienas kitas paliudijo, kad jų sveikata pagerėjo. Garsas apie ypatingą gydytoją
sklido iš lūpų į lūpas, vis daugiau žmonių pradėjo patys ieškoti brolio Andrè.
Tačiau
būtų klaidinga įsivaizduoti, kad viskas jam klojosi puikiai. Ne vienas, taip pat kai
kurie jo kongregacijos broliai ir Monrealio vyskupijos dvasininkai, į jį žvelgė nepatikliai
ir skeptiškai. Dar kiti atvirai kalbėjo, jog tai šarlatanas ir mulkintojas. Kiti,
priešingai, matydami jo kuklumą ir nuolankumą, girdėdami pagijusių liudijimus, jį
užstojo.
Lankytojų srautas pasiekė tokį mastą, kad apie 1900 brolis Andrè jų
nebegalėjo priimti koledže, nes tai pradėjo trikdyti mokinių gyvenimą. Tad su ligoniais
vienuolis pradėjo melstis laikinoje pašiūrėje, suręstoje greta koledžo ir šalia šv.
Juozapo statulos.
Žmonių skaičiui vis gausėjant, liudijimams apie pagerėjimus
ar išgijimus plintant, nuo 1909 metų malda už ligonius tampa pagrindiniu brolio Bessette
darbu, jau ne pašiūrėje, o šv. Juozapo koplyčioje, pastatytoje už ligonių paliktas
aukas. Anot amžininkų, kiekvieną dieną jis priiminėdavo ligonius nuo 9 ryto iki 5
vakaro. Vėliau automobiliu buvo vežamas pas tuos ligonius, kurie nebegalėjo patys
pajudėt. Jį lydi žmonės, viena vertus, pasikeitę po susitikimo su juo, antra vertus,
patys tapę jo artimais draugais ir bendradarbiais: kadais turtingas prekeivis, tapęs
jo dešiniąja ranka ir vairuotoju; kitas bičiulis, įsitikinęs, kad iš medikų prognozuotos
neišvengiamos ir greitos mirties jį ištraukė brolio Andrè malda.
Taip pat,
anot amžininkų liudijimų, brolis Andrè labai kratėsi jam priskiriamų nuopelnų. Niekada
nesigyrė stebuklingomis galiomis ar vizijomis, iki pat savo mirties 1937 metų sausio
mėnesį išliko paprastas, kuklus ir nuolankus, linkintis pasitikėt Dievu. Spėjama,
kad per šešias dienas ir šešias naktis, per kurias buvo galima atsisveikinti su velioniu,
tai padarė apie milijoną, iš toli ir arti atvykusių žmonių. (rk)