„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien
ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs
elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo
turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta
mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis
ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė
Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk
manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man
liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. Abraomas atsakė: 'Atsimink,
sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl
jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama
bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten
persikelti pas mus'. Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk
jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie
nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei
pranašus, tegul jų ir klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet
jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas
tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas
ir iš numirusių prisikeltų'“. (Lk 16, 19-31)
BEDUGNĖ ŠIRDYJE, mons. Adolfas
Grušas:
Šį sekmadienį
girdime evangelisto Luko užrašytą sukrečiantį palyginimą apie elgetą Lozorių ir turtingą
puotautoją, kuris, tiesą sakant, labai tinka ir mūsų dienų pasauliui.
Dievas
žino vargšo Lozoriaus vardą, tačiau viskuo persisotinęs turtuolis palyginime vardu
neminimas. Verta atkreipti dėmesį, kad Jėzaus lūpose jis nevaizduojamas, kaip koks
ypatingai blogas žmogus, bet tiktai kaip pernelyg užsiėmęs savo reikalais, kad galėtų
pastebėti prie jo namų durų mirštantį vargšą…
Dievas nemini turtuolio vardo,
nes šiam užtenka savęs paties, jam Dievas nereikalingas, jis nekreipia dėmesio į jokias
religines problemas, beveik didžiuojasi savo indiferentiškumu ir išlaiko pakankamą
distanciją nuo savo dvasios reikalų.
Dievas gerbia šią distanciją…
Palyginime
iš tiesų nekalbama apie tariamą Dievo kerštą, kuris sukeičia vietomis turtuolį ir
elgetą. Mums gal ir patiktų įsivaizduoti, jog Dievas yra tarsi burtininkas, viską
sustatantis į vietas, geras senelis, baudžiantis bloguosius ir paglostantis geruosius.
Taip nėra, nes iš palyginimo negalima spręsti netgi kad ir elgeta būtų buvęs labai
geras žmogus.
Svarbiausias žodis, leidžiantis mums suvokti palyginimo esmę,
yra: bedugnė.
Tarp turtuolio ir Lozoriaus plyti bedugnė, neperžengiama praraja.
Turtuolio,
pasmerkto ne todėl, kad jis buvo turtingas, bet dėl jo nejautrumo, gyvenimas gali
būti sutrauktas į šį baisų įvaizdį: jo gyvenimo bedugnę.
Jis, tikriausiai nuoširdžiai
tikintis ir praktikuojantis žydas, taip ir nepajėgė pastebėti prie jo vartų mirštančio
varguolio. Jo širdyje, jo klaidingame įsitikinime savo saugumu, jo mažuose ir nereikalinguose
rūpesčiuose yra neperžengiama bedugnė.
Anksčiau toks elgesys buvo vadinamas
„apsileidimu“, kuriuo nusakoma viskuo patenkinto žmogaus širdis, neleidžianti peržengti
joje susikurtos bedugnės ir eiti pasitikti brolio. Ta bedugnė skatina mus galvoti,
jog esame pakankamai geri ir pamaldūs ir išlaikome reikalingą santykį su blogu ir
sugedusiu mus supančiu pasauliu. Ta bedugnė savotiškai ramina ir užliūliuoja mus,
ragindama manyti, kad, jei ir nesame patys geriausi, tačiau tikrai ne tokie blogi,
kaip daugybė sutinkamų nusikaltėlių ir apgavikų.
Taip save įtikinę, matydami
nesuskaičiuojamas mūsų dienų neteisybes ir bejėgiškai ištarę: „O ką aš galiu padaryti?“,
kokia nors pinigine auka ar sukalbėta malda tariamės nuraminę sąžinės priekaištus,
o iš tiesų dar labiau užkietiname širdį, ir joje esanti bedugnė iš tiesų tampa neįveikiama…
net ir Dievui.
Be abejo, yra žmonių, kurie savo gyvenimą skiria tarnaudami
vargingiesiems, vyksta į tolimus kraštus, mes žavimės jais, klausomės pasakojimų apie
nuveiktus darbus, ir drauge į širdį skverbiasi nerimas: ar ir mes neturėtume pasekti
jų pavyzdžiu?
Vis tiktai šiuo atveju svarbiausias yra mūsų širdies nusiteikimas,
netgi jei ir neturime galimybės padaryti daugiau, negu darome dabar. Šeimos motina,
besirūpinanti vyru ir vaikais, gali būti rami: tai yra jos misijos ir tarnavimas vargstantiems.
Ekonomiką studijuojantis jaunuolis taip pat atlieka savo įsipareigojimą, jei tik dega
noru savo žinias pritaikyti tam, kad žmonių tarpusavio santykiai būtų žmogiškesni.
Bet kurioje srityje mes rasime galimybę tarnauti, būti naudingais kitiems.
Svarbiausia
žinoti viena: mes visi esame pašaukti matyti, suprasti, pajusti širdimi…
Dievas
pasilenkia prie žmogiško vargo, prie patiriamos kančios, todėl ir mes, prieš planuodami
milžiniškas paramos programas, kurios dažnai nusėda milijonais jų planuotojų kišenėse,
visų pirma esame kviečiami parodyti bent kiek daugiau jautrumo vieni kitiems, užjausti
vieni kitus. Mes turime išmokti jausti skausmą taip, kaip jį jaučia Dievas: didžiulis
skausmas, visa apimanti meilė!
Šis jausmas padeda mums peržengti ir širdies
bedugnę…