Popiežiaus vizitas Jungtinėje Karalystėje keitė paplitusius stereotipus. T. Lombardi
pastabos, britų spaudos komentarai
T. Federico Lombardi, Šventojo Sosto spaudos salės direktorius, visos Benedikto XVI
kelionės Jungtinėje Karalystėje metu buvęs šalia popiežiaus, ją pavadino sėkminga.
Ne vien todėl, kad sutraukė daug tikinčiųjų, bet ir todėl, kad popiežius galėjo Kristaus
vardu perduoti savo žinią britų visuomenei ir žinoti, kad yra girdimas. Savaime nėra
svarbūs dideli skaičiai. Svarbu tai, ką jie rodo – daug žmonių, katalikų ir ne, klausėsi
ką popiežius gali jiems pasakyti.
Šventasis Tėvas, pasak t. Lombardi, nenori
būti (šou) „žvaigžde“. Tai neatitinka jo asmens savybių, troškimų ir tarnystės. Tačiau,
žinoma, džiaugiasi, matydamas, jog daugybės žmonių yra atpažįstamas tokiu, kokiu nori
būti – Viešpaties tarnu, nuolankiu, jautriu ir maloniu.
Būtent tokį popiežių
galėjo pažinti tie, kurie apie jį turėjo daug stereotipų arba neturėjo pakankamai
informacijos. Tam, beje, labai padėjo ir britų nacionalinė televizija BBC, kuri dirbo
labai profesionaliai. Ji parodė ne tik renginius, bet ir patį popiežiaus asmenį iš
arti, jo šypseną, jo paprastus gestus, jo susitikimus su žmonėmis. Tapo aišku, kad
tai yra svečias, kuris atvyko kaip draugas, su pagarba ir teigiama žinia. Būtent šie
paprasti ir tiesioginiai popiežiaus vaizdai daugelį vertė keisti tuos neigiamus stereotipus,
kuriuos jie turėjo susidarę apie Benediktą XVI.
Pasak t. Lombardi, jam didelį
įspūdį padarė popiežiaus apsilankymas Vestminsterio Halėje, kurioje jis susitiko su
britų politikos ir visuomenės pasauliu. Buvo matyti, kad ten buvę labai įvairių pažiūrų
žmonės atidžiai, su dideliu dėmesiu klausėsi, kokias įžvalgas popiežius gali jiems
pasakyti apie tikėjimą ir protą, apie visuomenę ir religiją, apie religiją ir politiką.
*
T. Lombardi žodžius patvirtina ir anglakalbės spaudos apžvalga. Prieš
popiežiaus vizitą joje netrūko deklaracijų, apie britų daugumos, taip pat ir katalikų,
šaltumą ar net abejingumą Benediktui XVI. Tiesa, galima pridurti, kad didelis trumpesnių
ar ilgesnių žinių skaičius, kuriose tai buvo paminima, buvo įdomus kontrastas tų žinių
turiniui apie „abejingumą popiežiui“.
Tačiau prasidėjus popiežiaus vizitui,
žiniasklaidos tonas akivaizdžiai keitėsi. Tarsi su nustebimu buvo konstatuota, jog
popiežiaus kalbos ir gestai verti dėmesio, kad su juo susitikti susirinko gausios,
entuziastingos ir džiaugsmingos minios, tūkstančiai jaunuolių. Dienraščiai išspausdino
nemažai fotografijų, kuriose puikiai regimos žmonių geros emocijos, o apžvalgininkai,
nors neretai ir paprieštaraudami, tačiau su dideliu įsigilinimu komentavo Benedikto
XVI žodžius. Daugelyje didesnių dienraščių, kartais nenoriai, popiežiaus vizitas pripažintas
„sėkmingu“, o vienas iš jų klausė, kur dingo „rotveileris“ - tapo akivaizdu, jog ši,
kai kurių kritikų popiežiui prisegta etiketė, visai neatitinka tikrovės.
Kalbant
apie kritikus ir protestuotojus, jų didžiausia akcija – eisena buvo surengta šeštadienį,
Londone. Policijos duomenimis demonstracijoje dalyvavo apie 6-7 tūkstančius, organizatorių
teigimu – virš 10 tūkstančių asmenų. Manifestantų protesto motyvai buvo patys įvairiausi,
nebūtinai sutampantys. Pavyzdžiui, grupelė moterų reikalavo moterų kunigystės katalikų
Bažnyčioje, kiti nešė plakatus su užrašais apie pedofiliją, treti už gėjų teises,
ketvirti reiškė principinį nusistatymą prieš religiją. Jei vieni plakatai atspindėjo
visuomenėje ir Bažnyčioje vykstančias kontraversijas, kiti pasižymėjo sekliu primityvumu,
pavyzdžiui, vaizduodami Benediktą XVI kaip „nacį“. Jokia paslaptis, kad 1941 metais,
tuo metu 14-etis Josephas Ratzingeris buvo, prieš savo norą, tačiau pagal karo metais
Vokietijoje galiojusį įstatymą įrašytas į „Hitlerio jaunimo“ organizaciją, o dar po
dviejų metų paimtas į kariuomenę. Tačiau taipogi aišku, jog Ratzingeriui, kaip ir
tūkstančiams kitų paauglių, toks likimas teko dėlto, kad jie patys buvo nacistinės
totalitarinės sistemos aukos. (rk)