Popiežiaus vizitas Jungtinėje Karalystėje keitė paplitusius stereotipus. T. Lombardi pastabos, britų spaudos komentarai

T. Federico Lombardi, Šventojo Sosto spaudos salės direktorius, visos Benedikto XVI kelionės Jungtinėje Karalystėje metu buvęs šalia popiežiaus, ją pavadino sėkminga. Ne vien todėl, kad sutraukė daug tikinčiųjų, bet ir todėl, kad popiežius galėjo Kristaus vardu perduoti savo žinią britų visuomenei ir žinoti, kad yra girdimas. Savaime nėra svarbūs dideli skaičiai. Svarbu tai, ką jie rodo – daug žmonių, katalikų ir ne, klausėsi ką popiežius gali jiems pasakyti.

Šventasis Tėvas, pasak t. Lombardi, nenori būti (šou) „žvaigžde“. Tai neatitinka jo asmens savybių, troškimų ir tarnystės. Tačiau, žinoma, džiaugiasi, matydamas, jog daugybės žmonių yra atpažįstamas tokiu, kokiu nori būti – Viešpaties tarnu, nuolankiu, jautriu ir maloniu.

Būtent tokį popiežių galėjo pažinti tie, kurie apie jį turėjo daug stereotipų arba neturėjo pakankamai informacijos. Tam, beje, labai padėjo ir britų nacionalinė televizija BBC, kuri dirbo labai profesionaliai. Ji parodė ne tik renginius, bet ir patį popiežiaus asmenį iš arti, jo šypseną, jo paprastus gestus, jo susitikimus su žmonėmis. Tapo aišku, kad tai yra svečias, kuris atvyko kaip draugas, su pagarba ir teigiama žinia. Būtent šie paprasti ir tiesioginiai popiežiaus vaizdai daugelį vertė keisti tuos neigiamus stereotipus, kuriuos jie turėjo susidarę apie Benediktą XVI.

Pasak t. Lombardi, jam didelį įspūdį padarė popiežiaus apsilankymas Vestminsterio Halėje, kurioje jis susitiko su britų politikos ir visuomenės pasauliu. Buvo matyti, kad ten buvę labai įvairių pažiūrų žmonės atidžiai, su dideliu dėmesiu klausėsi, kokias įžvalgas popiežius gali jiems pasakyti apie tikėjimą ir protą, apie visuomenę ir religiją, apie religiją ir politiką.

*

T. Lombardi žodžius patvirtina ir anglakalbės spaudos apžvalga. Prieš popiežiaus vizitą joje netrūko deklaracijų, apie britų daugumos, taip pat ir katalikų, šaltumą ar net abejingumą Benediktui XVI. Tiesa, galima pridurti, kad didelis trumpesnių ar ilgesnių žinių skaičius, kuriose tai buvo paminima, buvo įdomus kontrastas tų žinių turiniui apie „abejingumą popiežiui“.

Tačiau prasidėjus popiežiaus vizitui, žiniasklaidos tonas akivaizdžiai keitėsi. Tarsi su nustebimu buvo konstatuota, jog popiežiaus kalbos ir gestai verti dėmesio, kad su juo susitikti susirinko gausios, entuziastingos ir džiaugsmingos minios, tūkstančiai jaunuolių. Dienraščiai išspausdino nemažai fotografijų, kuriose puikiai regimos žmonių geros emocijos, o apžvalgininkai, nors neretai ir paprieštaraudami, tačiau su dideliu įsigilinimu komentavo Benedikto XVI žodžius. Daugelyje didesnių dienraščių, kartais nenoriai, popiežiaus vizitas pripažintas „sėkmingu“, o vienas iš jų klausė, kur dingo „rotveileris“ - tapo akivaizdu, jog ši, kai kurių kritikų popiežiui prisegta etiketė, visai neatitinka tikrovės.

Kalbant apie kritikus ir protestuotojus, jų didžiausia akcija – eisena buvo surengta šeštadienį, Londone. Policijos duomenimis demonstracijoje dalyvavo apie 6-7 tūkstančius, organizatorių teigimu – virš 10 tūkstančių asmenų. Manifestantų protesto motyvai buvo patys įvairiausi, nebūtinai sutampantys. Pavyzdžiui, grupelė moterų reikalavo moterų kunigystės katalikų Bažnyčioje, kiti nešė plakatus su užrašais apie pedofiliją, treti už gėjų teises, ketvirti reiškė principinį nusistatymą prieš religiją. Jei vieni plakatai atspindėjo visuomenėje ir Bažnyčioje vykstančias kontraversijas, kiti pasižymėjo sekliu primityvumu, pavyzdžiui, vaizduodami Benediktą XVI kaip „nacį“. Jokia paslaptis, kad 1941 metais, tuo metu 14-etis Josephas Ratzingeris buvo, prieš savo norą, tačiau pagal karo metais Vokietijoje galiojusį įstatymą įrašytas į „Hitlerio jaunimo“ organizaciją, o dar po dviejų metų paimtas į kariuomenę. Tačiau taipogi aišku, jog Ratzingeriui, kaip ir tūkstančiams kitų paauglių, toks likimas teko dėlto, kad jie patys buvo nacistinės totalitarinės sistemos aukos. (rk)