Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą.
Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė:
'Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi
būti prievaizdu'. O tasai tarė sau: 'Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą?
Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų
į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos'. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko
skolininkus ir klausė pirmąjį: 'Kiek tu skolingas mano šeimininkui?' Šis atsakė: 'Šimtą
statinių aliejaus'. Tada jis tarė: 'Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk:
penkiasdešimt'. Paskui klausė kitą: 'O kiek tu skolingas?' Anas atsakė: 'Šimtą saikų
kviečių'. Jis tarė: 'Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt'. Šeimininkas pagyrė
suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp
panašių į save negu šviesos vaikai. Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių
su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes. Kas
ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose,
tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami
apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi
su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?! Joks tarnas negali tarnauti dviem
šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs,
o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. (Lk 16, 1-13)
KRIKŠČIONIO
APSUKRUMAS
Nėra jokių abejonių: Viešpats aiškiai parodo savo simpatiją neteisingam
prievaizdui, o Jo skundas nukreiptas prieš tuos, kurie pasirodo nesugebantys sekti
Jo nurodytu keliu: Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos
vaikai…
Toks Išganytojo požiūris glumina mus, ištikimus ir garbingus Viešpaties
tarnus. Juk mes labai gerai suvokiame, kam esame pašaukti, seniai padalijome visą
pasaulį. Visiems aišku, kurioje pusėje yra gėris, o kurioje blogis. Pasirodo, kad
mums trūksta vieno dalyko: sveiko apsukrumo.
Iš tiesų, Jėzus mokė mus būti
gerais žmonėmis, tačiau niekuomet nesakė, kad turime būti abejingi viskam, kas dedasi
aplink mus, kad neturime nuolat galvoti, kaip savo tikėjimą ir gerumą paskleisti savo
aplinkoje. Priešingai, Dievo planas buvo visiškai kitoks.
Drįsčiau sakyti,
kad neteisingasis prievaizdas iš Jėzaus palyginimo tam tikra prasme buvo būsimojo
krikščioniško šventumo pirmavaizdis.
Krikščionybė atėjo į pasaulį, kaip stulbinanti
naujiena. Kuomet Išganytojas Kalno pamoksle kalbėjo apie palaiminimus, Jis tais žodžiais
stebino ir piktino savo klausytojus, ypač tada, kai ištarė žodžius: O aš jums sakau.
Jėzaus amžininkai niekaip negalėjo suvokti, kad pats Dievas atėjo pas juos.
Vėlesnių
laikų šventieji taip pat dažnai labai savotiškai interpretavo Evangelijos žinią. Jie
stebino pasaulį kaip tik savo poelgių neįprastumu, kitokiu požiūriu į tikėjimo tiesas,
dar labiau atskleidžiančias žmonėms Dievo malonės gausą. Jie nebijojo svajoti, nebijojo
žvelgti į paslapčių gelmę.
Mes, šių laikų krikščionys, ko gero jau seniai į
palėpes tarp senienų suslėpėme savo fantaziją, išradingumą, tai darydami vardan ne
visai teisingai suprasto ortodoksiškumo.
Mes tapome tiesos, kurią laikome užrakintą
savo proto nelaisvėje, įkaitais. Monotoniškai kartojame tuos pačius žodžius, darome
tuos pačius veiksmus, turime iš anksto parengtus atsakymus, išskaitytus storose ir
išmintingose teologų knygose, bijodami patys sau ir kitiems pasakyti, kaip iš tiesų
tikime ir ką galvojame patys.
Taip mes jau nieko nebenustebiname. Tapome savotiškais
krikščioniškos naujienos biurokratais, sugebančiais patį žavingiausią dalyką paversti
abejingu kartojimu. Mūsų elgesyje neįmanoma įžvelgti mūsų pačių vidinio įsitikinimo,
nesijaučia džiaugsmo, kad esame su Dievu, nepanašu, kad norime, jog Dievas būtų ir
su kitais žmonėmis. Mūsų tikėjimui trūksta išradingumo, ir tai ne vien skelbiant Evangeliją,
bet taip pat ir ieškant, kaip galėtume išreikšti savo meilę artimui.
Tad netenka
stebėtis, kad žmonės, prisiartinę prie mūsų, labai dažnai nusivylę pasitraukia…
Panašioje
padėtyje buvo atsidūręs ir neteisingasis prievaizdas, tačiau jis nedvejojo ir nepasimetė,
bet pagalvojęs pasakė: Jau žinau, ką darysiu.
Ar mes žinome, ką turėtume daryti,
kad tikėjimas būtų gyvas mumyse?… (mons. A. Grušas)