Šv. Mišias Didžiosios Britanijos katalikų bendruomenei Popiežius Benediktas XVI aukojo
šeštadienio rytą Westminsterio katalikų katedroje. Bizantiško stiliaus katedra, baigta
statyta tik prieš kiek daugiau nei šimtą metų (1903), yra iškalbus katalikų Bažnyčios
atsikūrimo XIX amžiuje Jungtinėje Karalystėje po kelis šimtmečius trukusių sunkių
persekiojimų simbolis. Vienoje katedros koplyčioje saugojami XVII amžiaus tikėjimo
kankinio, viešai išniekinto, pakarto ir sukapoto šv. Jono iš Southworth palaikai,
primenantys panašų likimą skaitlingų katalikų kunigų ir eilinių pasauliečių Reformacijos
laikotarpiu. Katalikų katedra yra tame pačiame centriniame Londono rajone, kur stovi
patys svarbiausi istoriniai Jungtinės Karalystės Bažnyčios ir valstybės centrai: Parlamentas
(Westminsterio rūmai), Karališkosios šeimos rezidencija (Buckingham rūmai), Westminsterio
abatija, (monarchų karūnavimo ir laidojimo vieta).
Popiežius Mišių homilijoje
priminė Vatikano II susirinkimo kvietimą pasauliečiams prisiimti Krikšto įpareigojimą
dalyvauti Bažnyčios misijoje tarnaujant visuomenei kaip Evangelijos raugas. Pasauliečiams
Bažnyčioje skirtą vaidmenį numatė garbingasis kardinolas Newmanas. Jo mintys ir mokymas,
- sakė popiežius, - tepaskatina visus veiksmingai darbuotis ginant tas nekintamas
moralines vertybes, kurias tvirtina Evangelija ir kurios sudaro tikrai humaniškos,
teisingos ir laisvos visuomenės pagrindą.
Benediktas XVI giliai apgailestavo
dėl didžiulių kentėjimų, kuriuos ypač Bažnyčioje sukėlė jos tarnų vykdytas vaikų išnaudojimas,
išsakė gilų skausmą nekaltoms aukoms, patyrusioms neišsakomus nusikaltimus, vylėsi,
kad Kristaus malonės galia padės užgydyti žaidas, pripažino gėdą ir pažeminimą, kurią
su aukomis išgyveno dėl šių nuodėmių, prašė pasikliauti Dievu su viltimi, kad ši bausmė
padės pagydyti aukas, apvalyti Bažnyčią ir leis vykdyti jos, kaip jaunimo auklėtojos,
misiją.
Su Šv. Tėvu celebravo visi krašto vyskupai. Dalyvavo Anglikonų primas
arkivyskupas Rowan Williams, kiti protestantų ir ortodoksų bendruomenių vadovai. Katedrą
užpildė iki dviejų tūkstančių tikinčiųjų. Atskirą grupę sudarė Velso, į kurią popiežius
šios kelionės metu negalėjo nuvykti, Bažnyčios delegacija. Pasibaigus Mišioms popiežius
pasveikino valus katalikus ir palaimino katedroje įrengtą jų apaštalo, VI amžiuje
Velsą evangelizavusio šv. Dovydo mozaiką, pasimeldė prie Kardigano Dievo motinos statulos
ir uždegė žvakę simboliškai paliudydamas artumą su visai valais tikinčiaisiais. Kreipdamasis
į valus popiežius linkėjo, kad kartu nuolanki ir turtinga valų apaštalo šv. Dovydo
žinia ir nūdieną skambėtų Velse, sužadintų savo tautiečių širdis atnaujintu pasiryžimu
mylėti Kristų ir jo Bažnyčią, kad Kristų simbolizuojančios žvakės šviesa apšviestų
valų tautos gyvenimą ir kultūrą. Valus katalikus popiežius palaimino jų gimtąja kalba.
Lauke prie Westminsterio katedros popiežiaus Mišias sekė visų Britanijos vyskupijų
jaunimas. Jaunimui popiežius priminė šios savo kelionės temą, garbingojo kardinolo
Newmano šūkį „Širdžiai kalbanti širdis“. Pažvelkite į savo širdis, - kalbėjo popiežius
jaunimui, - jos skurtos, kad meilę priimtų ir dovanotų. Visi turėtume dėkoti Dievui
už patiriamą meilę šeimos, draugų, mokytojų ir visų žmonių, padėjusių suprasti kokie
mes brangūs jų ir Dievo akyse. Esame sukurti, kad kitus mylėtume, kad meilė vadovautų
visiems mūsų užmojams ir būtų tvirčiausia gyvenimo tikrovė. Tačiau matome, kad mylėti
sunku: mūsų širdys yra lengvai sukietinamos egoizmo, pavydo, didžiavimosi. Palaimintoji
Motina Teresė, didžioji meilės misionierė, mokė, kad mylėti, dalytis skaisčia ir dosnia
meile, yra kasdieninio apsisprendimo vaisius. Meilę turime rinktis kasdien, tačiau
tam reikia pagalbos, kurią suteikia Kristus, malda, Jo žodžio išmintis ir malonė,
kurią jis skleidžia per Bažnyčios sakramentus.
Po Mišių Westminsterio katedroje
popiežius Benediktas XVI susitiko su Kenterberio arkivyskupu Rowan Williams. Iš Westminsterio
Šv. Tėvas sugrįžo pietų į Apaštališkąją nunciatūrą. (sk)