Popiežius Vestminsterio rūmuose: „Religija tai ne problema, kurią įstatymų leidėjai
turi išspręsti, bet visuomenėje vykstantiems debatams gyvybiškai reikalingas veiksnys“.
Pasibaigus vizitui anglikonų primo rezidencijoje, apie 17 valandą Londono laiku, popiežius
atvyko į kitame Temzės upės krante esantį istorinį Vestminsterio rajoną, kuriame yra
pagrindinės Jungtinės Karalystės valdžios institucijos, o taip pat visam rajonui davusi
vardą garsioji Vestminsterio abatija. Seniausioje Jungtinės Karalystės parlamento
rūmų dalyje – Westminster Hall – Benediktas XVI susitiko su britų visuomenės lyderiais,
politikais ir kultūros bei akademinio pasaulio atstovais.
Pirmiausia popiežius
padėkojo už jam suteiktą privilegiją kreiptis į britų tautą ir jos atstovus šiame
istoriniame pastate, kuris toks svarbus šalies socialiniame ir politiniame gyvenime.
Britų „common law“ yra daugelio valstybių teisinės sistemos pagrindas; daugelis vadovaujasi
britiškąja valstybės ir piliečio teisių ir pareigų vizija. Tarp šių sienų įvairių
kartų vyrai ir moterys svarstė ir sprendė dalykus, nulėmusius britų visuomenės ir
kitų tautų gyvenimą, - sakė popiežius ir priminė būtent čia – Westminster Hall – 1535
metais mirties bausme nuteistą šv. Tomą Morą – didįjį mokslininką ir valstybės veikėją,
kurio laikysena žavisi tikintieji ir netikintieji. Jis klausė sąžinės balso net ir
žinodamas, kad nusižengia valdovui. Tomo Moro dilema mums primena visada aktualų santykio
tarp to ką privalu atiduoti Ciesoriui ir to ką privalu atiduoti Dievui klausimą. Ji
taip pat man suteikia progą pasidalinti mintimis apie religijos vietą politiniuose
procesuose.
Nors kinta visuomenės gyvenimas,- tęsė Šventasis Tėvas, - tačiau
vis iš naujo iškyla tie esminiai klausimai, glūdintys Tomo Moro byloje. Kiekviena
karta, kurdama bendrą gėrį, turi vis iš naujo savęs klausti: ko vyriausybės gali teisėtai
reikalauti iš savo piliečių? Kur riba? Kuo reikia remtis sprendžiant moralines dilemas?
Šitie klausimai iš karto veda prie pilietinio diskurso etinių pamatų. Jei moraliniai
principai, kuriais vadovaujasi demokratinis procesas, nesiremia kuo nors tvirtesniu
už vien socialinį konsensusą, tuomet visu akivaizdumu atsiskleidžia ir paties proceso
trapumas. Tai iš tiesų labai rimtas iššūkis demokratijai.
Kaip liudija ir pastarojo
meto globalinė finansinė krizė, trumpalaikiais pragmatiniais sprendimais neįmanoma
pašalinti sudėtingų socialinių ir etinių problemų, bet reikia atsakyti į pagrindinį
klausimą: koks turi būti politinių pasirinkimų etinis pamatas?
Katalikų tradicija
skelbia, - sakė popiežius, - jog objektyvios teisingo elgesio normos žmogaus protui
yra pasiekiamos nepriklausomai nuo apreiškimo. Ne visi noriai sutinka, kad religijos
„taisytų“ protu priimamus sprendimus. Iš dalies su tokiu religijų vaidmeniu nenorima
sutikti dėl iškreiptų religijos formų kaltės, dėl sektantizmo ir fundamentalizmo,
kurie ne padeda spręsti, bet patys sukelia socialines problemas. Tačiau atmetus religijų
„taisomąjį“ vaidmenį ir pačiam protui gresia pavojus tapti iškraipymų auka, būti manipuliuojamam
ideologijų arba taikomam tik dalinai, neatsižvelgiant į visus žmogaus asmens orumo
reikalavimus.
Kitaip tariant, religija – tai ne problema, kurią įstatymų leidėjai
turi išspręsti, bet visuomenėje vykstantiems debatams gyvybiškai reikalingas veiksnys.
Šiame kontekste, - sakė popiežius, - negaliu nepareikšti susirūpinimo dėl vis didėjančio
religijos, ypač krikščionybės, marginalizavimo kai kuriose plotmėse ir kai kuriose
valstybėse, kurios skelbiasi skiriančios didelę reikšmę tolerancijai. Yra manančiųjų,
kad religijos balsas turi būti nutildytas arba bent jau uždarytas privatumo sferoje.
Kai kas netgi tvirtina, jog nedera minėti tokių švenčių kaip Kalėdos, kadangi tai
gali kaip nors įžeisti kitas religijas išpažįstančiuosius arba netikinčiuosius. Dar
kiti reikalauja, kad viešąsias pareigas einantys krikščionys tam tikrais atvejais
neklausytų sąžinės. Tai nerimą keliantys ženklai, liudijantys, jog ne tik neįstengiama
deramai užtikrinti tikinčiųjų teisės į sąžinės ir religijos laisvę, bet taip pat nesugebama
suprasti religijos vaidmens viešajame gyvenime. Dėl to norėčiau paraginti jus visus,
kad kiekvienas savo specifinėje srityje, ugdytumėte ir drąsintumėte tikėjimo ir proto
dialogą visose valstybės gyvenimo plotmėse, - sakė popiežius ir likusią kalbos dalį
skyrė pozityviems tikėjimo ir politikos, Bažnyčios ir Valstybės, Šventojo Sosto ir
Jungtinės Karalystės bendradarbiavimo aspektams, ypač švietimo, socialinės veiklos,
kovos su skurdu ir taikos pasaulyje kūrimo srityse.