Popiežius susitiko su Britanijos katalikiškų mokyklų mokytojais, jaunimu ir religinių
mažumų atstovais
Popiežius Benediktas ketvirtadienio vakarą iš antrojo Škotijos miesto Glazgo atskrido
į Londoną ir pernakvojo Apaštališkojoje nunciatūroje, kurioje reziduos iki sekmadienio
ryto. Pentadienio rytą privačiai aukojęs Šv. Mišias nunciatūros koplyčioje, popiežius
Benediktas išvyko į netoli Londono, Tvikenheme, veikiančią garsiąją Marijos universiteto
kolegiją, kuri yra pirmoji Didžiojoje Britanijoje po katalikų Bažnyčios atsikūrimo
XIX amžiaus viduryje įsteigta aukštoji mokykla. Kolegijos patalpose pentadienio rytą
įvyko trys popiežiaus susitikimai – su katalikiško ugdymo vadovais, su katalikų moksleiviais
ir su Jungtinės Karalystės religinių bendruomenių atstovais.
Pirma Šventasis
Tėvas kolegijos koplyčioje susitiko su Jungtinės Karalystės katalikiškų mokyklų mokytojų
atstovais, kurių didžiąją daugumą sudarė vienuoliai ir vienuolės. Jiems popiežius
dėkojo primindamas, kad vienuolinės kongregacijos Jungtinėje Karalystėje buvo švietimo
pionierės, pradėjusios rūpintis jaunosios kartos švietimu kur kas ankščiau nei valstybė
pajuto pareigą asmenims ir visuomenei užtikrinti šią gyvybiškai svarbią tarnystę.
Benediktas XVI su padėka prisiminė, kad ir jo mokytojos buvo „Anglų ponios“, garbingosios
ses. Mary Ward XVII amžiuje Anglijoje įsteigtos Švč. M. Marijos kongregacijos vienuolės.
Popiežius
kalbėjo ne tik į koplyčią susirinkusiems trims šimtams dėstytojų. Per internetą perduodamų
jo žodžių klausėsi visų Didžiosios Britanijos katalikiškų mokyklų mokytojai, dėstytojai,
moksleiviai ir studentai. Ypatingą dėmesį Šv. Tėvas skyrė dėstytojų uždaviniui, kuris
– sakė popiežius, nėra tik žinių perdavimas, techninis parengimas kurti visuomenės
ekonominę gerovę. Ugdymas niekuomet nėra ir negali būti vien tiktai utilitarinis.
Jis skirtas formuoti žmogaus asmenį, padėti jam ar jai gyventi pilnutinį gyvenimą,
kitaip tariant – mokyti išminties. Tikroji išmintis, pridūrė popiežius, yra neatskiriama
nuo dangiškojo Kūrėjo pažinimo. „Juk ir mes, ir mūsų žodžiai esame jo rankoje, taip
pat ir visas supratimas bei gebėjimai“ (Išm. 7,16).
Po to popiežius susitiko
su keturiais tūkstančiais moksleivių ir studentų Marijos universitetinės kolegijos
kieme, tačiau ir šis susitikimas per internetą ir televiziją sujungė dešimtis tūkstančių
visų krašto katalikiškų mokyklų Anglijoje, Velse ir Škotijoje mokinių ir studentų.
Susitikime buvo dainuojama ir giedama, sakomos kalbos, popiežiui įteiktos dovanos,
per internetą pabendrauta su vienos Afrikos žemyno mokyklos moksleiviais Gambijoje.
Benediktas XVI išsakė viltį, kad šiandien tarp viso katalikiško jaunimo, kuris
jo klausosi yra būsimų XXI amžiaus šventųjų.
Kviesdamas jus būti šventais prašau,
kad nesitenkintumėte antru geriausiu apsisprendimu. Pinigai leidžia būti dosniems,
daryti gera, bet to neužtenka. Nepaprasti profesiniai įgūdžiai ir laimėjimai irgi
geras dalykas, bet ir jie nepatenkins, jei nebus siekiama dar aukščiau. Galima tapti
garsiomis „žvaigždėmis“, bet ne todėl laimingais žmonėmis. Laimės trokštame visi,
bet viena iš didžiausių pasaulio tragedijų yra ta, kad tiek daug žmonių jos niekada
nesuranda, nes ne ten ieško. Iš tiesų sprendimas yra visai paprastas: tikroji laimė
yra Dieve.
Dievas labiausiai nori, kad būtume šventi. Jis kiekvieną myli jis
trokšta mums tik geriausio. O geriau už bet ką kita yra siekti šventumo. Tačiau reikia
drąsos didžiausias viltis sudėti ne į pinigus, karjerą, žemišką laimę ar santykius
su kitais, o tik į Dievą. Jis vienas gali patenkinti giliausius mūsų širdies troškimus.
Dievas nori tavo draugystės. Tik prasidėjus draugystei su juo viskas pradeda keistis…
Trečiasis
popiežiaus Benedikto XVI susitikimas, vykęs vienoje Marijos universiteto kolegijos
salėje, buvo skirtas britų religijų vadovams, atstovaujantiems žydų, musulmonų, induistų,
sikhų ir kitoms religinių mažumų bendruomenėms. Atsakydamas į žydų ir musulmonų atstovų
sveikinimus, Šv. Tėvas užsiminė apie skirtingų religinių tradicijų bendradarbiavimo
visuomenės labui aspektus, ypač bendradarbiavimo „petys petin“ dimensiją, kuri papildo
dialogą „veidu į veidą“. Popiežius užtikrino, kad Bažnyčia nuo Vatikano II Susirinkimo
skiria ypatingą dėmesį dialogui ir bendradarbiavimui su kitų religijų atstovais, jaučia
nuoširdžią pagarbą jiems ir jų įsitikinimas, darbuojasi tiesiant draugystės tiltus,
šalinant praeities klaidas, ugdant asmenų ir bendruomenių pasitikėjimą.
Visi
mes skirtingais būdais ir atskirai dalyvaujame dvasinėje kelionėje, kuri leidžia ieškoti
atsakymų į patį svarbiausią iš visų klausimų – į klausimą apie galutinę žmonijos egzistencijos
prasmę. Tačiau kuo toliau siekiame „to vienintelio dalyko“, galinčio nuraminti žmogaus
širdį, tuo labiau įsitikiname, kad labiau nei nuo mūsų pačių, tai priklauso nuo paties
Viešpačio: ne tiek mes jo ieškome, kiek jis mūsų: būtent Dievas giliai į mūsų širdis
įskiepijo jo ilgesį, - sakė popiežius, primindamas kaip tai apibūdino V amžiuje gyvenęs
Bažnyčios mokytojas šv. Augustinas: „Viešpatie, tu sukūrei mus sau ir mūsų širdys
bus neramios, kol nesiilsės tavyje“. (sk)