Popiežiaus Benedikto XVI atsakymai į žurnalistų klausimus apie jo priėmimą sekuliarioje
britų visuomenėje, apie Bažnyčios patrauklumą, apie seksualinių išnaudojimų skandalą,
apie kardinolą Newmaną, apie politiką ir religiją
Pakeliui į Jungtinę Karalystę popiežius Benediktas XVI atsakė į kelis kartu skridusių
žurnalistų klausimus. Iš viso Šventojo Tėvo lėktuvu skrido apie 70 žurnalistų, dalis
atvykusių iš Jungtinės Karalystės ir stebinčių popiežiaus kelionę nuo pat pradžių.
Pirmajame klausime Šventojo Tėvo buvo teirautasi ar jis nesijaudina dėl priėmimo
Jungtinėje Karalystėje, kurioje, prieš kelionę, netrūko protestų ir kritikos?
Benediktas
XVI atsakė, jog keliauja su „drąsa ir džiaugsmu“. Jis priminė, jog buvo panašių svarstymų
dėl svetingo priėmimo jo kelionių į Prancūziją ir Čekiją metu. Abi šios šalys yra
sekuliarios ir turi antiklerikalines bei antikatalikiškas tradicijas, kaip ir visos
Vakarų šalys, kiekviena pagal savo specifinę istoriją. Tačiau taip pat turtingas tikėjimo
tradicijas. Todėl, anot popiežiaus, Prancūzijoje ir Čekijoje jis katalikų buvo šiltai
sutiktas, o netikinčių ir agnostikų – dėmesingai išklausytas, nes visi ieško bendros
ateities kelių. Didžioji Britanija, nėra abejonės, turi savo antikatalikiškumo istoriją.
Tačiau taip pat didelę tolerancijos tradiciją.
Su antru klausimu Benedikto
XVI klausta kaip padaryti katalikų Bažnyčią patrauklesne tokioje sekuliarizuotojo
valstybėje kaip Didžioji Britanija, kurioje yra tendencija tikėjimui palikti vietos
tik individualiame lygmenyje.
Atsakydamas popiežius priminė, jog Bažnyčios
esminė perspektyva nėra būti patraukliai. Bažnyčia nedirba sau. Jos tikslas nėra galia
ar kuo didesnis tikinčiųjų skaičius. Bažnyčia yra tam, kad visiems būtų prieinama
žinia apie Jėzų Kristų, apie meilę, sutaikymą ir atleidimą Jo asmenyje. Bažnyčia yra
Kristaus balsas. Ji turi būti skaidri, perregima dėl Kristaus. Šia prasme, pridūrė
Benediktas XVI, katalikai ir anglikonai gali veikti tikroje ekumenizmo dvasioje: nekonkuruoti,
neieškoti didesnių skaičių, tačiau pirmiausia rūpintis Kristaus tiesa.
Trečiajame
klausime klausta apie seksualinių išnaudojimų skandalą, apie prarastą pasitikėjimą
Bažnyčia ir kaip jį atgauti.
Pirmiausia, pasak popiežiaus, žinios apie seksualinius
išnaudojimus jį šokiravo ir nuliūdino. Sunku suvokti, kaip buvo įmanomas toks kunigiškos
tarnystės išsigimimas. Kunigas šventimų metu, po daug metų trunkančio pasiruošimo,
sako „taip“ Kristui ir įsipareigoja būti Jo rankomis, Jo balsu, Jo burna. Jis turi
būti vedlys, kuris veda link meilės ir tiesos. Sunku suprasti, kaip prižadėjęs šiuos
dalykus kunigas gali pasiduoti tokiai perversijai.
Taip pat liūdna, kad Bažnyčios
vyresnieji nebuvo pakankamai budrūs, pakankamai greiti ir ryžtingi imdamiesi būtinų
priemonių. Todėl dabar yra atgailos, atsinaujinimo ir nuolankumo laikas.
Prioritetas
turi būti skiriamas aukoms. Kaip joms gali būti pagelbėta, kaip jos gali būti išgydytos?
Antra, kaltiesiems turi būti skirta teisinga bausmė. Jie negali turėti jokių kontaktų
su jaunimu. Žinome, kad tai liga ir laisva valia nebeveikia. Reikia apginti tuos asmenis
nuo jų pačių. Trečia, reikia atidžiai atrinkti kandidatus į kunigystę, kad kiek tik
įmanoma sumažėtų seksualinių išnaudojimų atvejų ateityje.
Dar kitas žurnalistas
paprašė Šventojo Tėvo pateikti keletą minčių apie kardinolą Newmaną, kurį jis paskelbs
palaimintuoju.
Benediktas XVI pažymėjo tris akcentus. Pirmiausia, Newmanas
buvo labai modernus žmogus. Jis sąžiningai ir atvirai sprendė jau jo laikais, XIX
amžiaus antroje pusėje, kilusias dideles moralines ir filosofines dilemas. Iš šio
jo „vidinio modernumo“ kilo jo tikėjimo modernumas. Jei su juo susipažinsime, pamatysime,
kad jis nepriklauso praėjusiam laikui, tačiau tebėra aktualus. Antra, Newmanas buvo
didžios kultūros, plataus akiračio žmogus, puikiai išmanęs Bažnyčios minties istoriją
ir pats suteikęs jos studijoms naują impulsą. Trečia, tai buvo didelio dvasingumo
ir gilios maldos žmogus. Todėl ir šiandien jis gali būti visiems pavyzdžiu, tiltu
tarp katalikų ir anglikonų, tarp tikėjimo ir kultūros.
Galiausiai, popiežiaus
buvo paklausta apie šios jo kelionės, kaip „valstybinio vizito“, reikšmę. Atsakydamas
į šį klausimą Benediktas XVI dėkojo Jungtinės Karalystės karalienei Elžbietai II,
kuri suteikė šiai kelionei tokį statusą.
Tačiau, pažymėjo popiežius, jo vizitas
nėra pirmiausia politinis faktas. Tai sielovadinė kelionė. Popiežius yra valstybės
vadovas dėlto, kad būtų garantuota jo mokymo ir ganytojo laisvė. Sielovadinė kelionė
rengiama dėlto, kad popiežius atsakingas už tikėjimą.
Patikslinęs šį aspektą,
Šventasis Tėvas pridūrė, kad yra ne vienas sąlyčio taškas tarp politikos ir religijos.
Abi jaučiasi atsakingos už bendrą ateitį. Politika buvo sukurta teisingumui užtikrinti.
Tačiau teisingumas yra moralinė ir religinė sąvoka. Štai čia yra vienas iš sąlyčio
taškų. Kitas liečia žmogaus būklę – tiek politika, tiek religija kartu nori, kad žmogaus
gyvenimas būtų orus, laisvas nuo skurdo ir nuo vergovės. Dar vienas taškas, kuriame
interesai sutampa yra taika. Politika kuria taiką, o religija gali kurti dorybes,
kurios padaro žmogų pajėgiu gyventi taikiai. Kitas taikos elementas yra tarpreliginis
dialogas, kuriuo ugdoma tolerancija ir klojamas bendras rytojaus kelias. (rk)