2010-09-16 17:29:28

Popiežiaus Benedikto XVI atsakymai į žurnalistų klausimus apie jo priėmimą sekuliarioje britų visuomenėje, apie Bažnyčios patrauklumą, apie seksualinių išnaudojimų skandalą, apie kardinolą Newmaną, apie politiką ir religiją


Pakeliui į Jungtinę Karalystę popiežius Benediktas XVI atsakė į kelis kartu skridusių žurnalistų klausimus. Iš viso Šventojo Tėvo lėktuvu skrido apie 70 žurnalistų, dalis atvykusių iš Jungtinės Karalystės ir stebinčių popiežiaus kelionę nuo pat pradžių.

Pirmajame klausime Šventojo Tėvo buvo teirautasi ar jis nesijaudina dėl priėmimo Jungtinėje Karalystėje, kurioje, prieš kelionę, netrūko protestų ir kritikos?

Benediktas XVI atsakė, jog keliauja su „drąsa ir džiaugsmu“. Jis priminė, jog buvo panašių svarstymų dėl svetingo priėmimo jo kelionių į Prancūziją ir Čekiją metu. Abi šios šalys yra sekuliarios ir turi antiklerikalines bei antikatalikiškas tradicijas, kaip ir visos Vakarų šalys, kiekviena pagal savo specifinę istoriją. Tačiau taip pat turtingas tikėjimo tradicijas. Todėl, anot popiežiaus, Prancūzijoje ir Čekijoje jis katalikų buvo šiltai sutiktas, o netikinčių ir agnostikų – dėmesingai išklausytas, nes visi ieško bendros ateities kelių. Didžioji Britanija, nėra abejonės, turi savo antikatalikiškumo istoriją. Tačiau taip pat didelę tolerancijos tradiciją.

Su antru klausimu Benedikto XVI klausta kaip padaryti katalikų Bažnyčią patrauklesne tokioje sekuliarizuotojo valstybėje kaip Didžioji Britanija, kurioje yra tendencija tikėjimui palikti vietos tik individualiame lygmenyje.

Atsakydamas popiežius priminė, jog Bažnyčios esminė perspektyva nėra būti patraukliai. Bažnyčia nedirba sau. Jos tikslas nėra galia ar kuo didesnis tikinčiųjų skaičius. Bažnyčia yra tam, kad visiems būtų prieinama žinia apie Jėzų Kristų, apie meilę, sutaikymą ir atleidimą Jo asmenyje. Bažnyčia yra Kristaus balsas. Ji turi būti skaidri, perregima dėl Kristaus. Šia prasme, pridūrė Benediktas XVI, katalikai ir anglikonai gali veikti tikroje ekumenizmo dvasioje: nekonkuruoti, neieškoti didesnių skaičių, tačiau pirmiausia rūpintis Kristaus tiesa.

Trečiajame klausime klausta apie seksualinių išnaudojimų skandalą, apie prarastą pasitikėjimą Bažnyčia ir kaip jį atgauti.

Pirmiausia, pasak popiežiaus, žinios apie seksualinius išnaudojimus jį šokiravo ir nuliūdino. Sunku suvokti, kaip buvo įmanomas toks kunigiškos tarnystės išsigimimas. Kunigas šventimų metu, po daug metų trunkančio pasiruošimo, sako „taip“ Kristui ir įsipareigoja būti Jo rankomis, Jo balsu, Jo burna. Jis turi būti vedlys, kuris veda link meilės ir tiesos. Sunku suprasti, kaip prižadėjęs šiuos dalykus kunigas gali pasiduoti tokiai perversijai.

Taip pat liūdna, kad Bažnyčios vyresnieji nebuvo pakankamai budrūs, pakankamai greiti ir ryžtingi imdamiesi būtinų priemonių. Todėl dabar yra atgailos, atsinaujinimo ir nuolankumo laikas.

Prioritetas turi būti skiriamas aukoms. Kaip joms gali būti pagelbėta, kaip jos gali būti išgydytos? Antra, kaltiesiems turi būti skirta teisinga bausmė. Jie negali turėti jokių kontaktų su jaunimu. Žinome, kad tai liga ir laisva valia nebeveikia. Reikia apginti tuos asmenis nuo jų pačių. Trečia, reikia atidžiai atrinkti kandidatus į kunigystę, kad kiek tik įmanoma sumažėtų seksualinių išnaudojimų atvejų ateityje.

Dar kitas žurnalistas paprašė Šventojo Tėvo pateikti keletą minčių apie kardinolą Newmaną, kurį jis paskelbs palaimintuoju.

Benediktas XVI pažymėjo tris akcentus. Pirmiausia, Newmanas buvo labai modernus žmogus. Jis sąžiningai ir atvirai sprendė jau jo laikais, XIX amžiaus antroje pusėje, kilusias dideles moralines ir filosofines dilemas. Iš šio jo „vidinio modernumo“ kilo jo tikėjimo modernumas. Jei su juo susipažinsime, pamatysime, kad jis nepriklauso praėjusiam laikui, tačiau tebėra aktualus. Antra, Newmanas buvo didžios kultūros, plataus akiračio žmogus, puikiai išmanęs Bažnyčios minties istoriją ir pats suteikęs jos studijoms naują impulsą. Trečia, tai buvo didelio dvasingumo ir gilios maldos žmogus. Todėl ir šiandien jis gali būti visiems pavyzdžiu, tiltu tarp katalikų ir anglikonų, tarp tikėjimo ir kultūros.

Galiausiai, popiežiaus buvo paklausta apie šios jo kelionės, kaip „valstybinio vizito“, reikšmę. Atsakydamas į šį klausimą Benediktas XVI dėkojo Jungtinės Karalystės karalienei Elžbietai II, kuri suteikė šiai kelionei tokį statusą.

Tačiau, pažymėjo popiežius, jo vizitas nėra pirmiausia politinis faktas. Tai sielovadinė kelionė. Popiežius yra valstybės vadovas dėlto, kad būtų garantuota jo mokymo ir ganytojo laisvė. Sielovadinė kelionė rengiama dėlto, kad popiežius atsakingas už tikėjimą.

Patikslinęs šį aspektą, Šventasis Tėvas pridūrė, kad yra ne vienas sąlyčio taškas tarp politikos ir religijos. Abi jaučiasi atsakingos už bendrą ateitį. Politika buvo sukurta teisingumui užtikrinti. Tačiau teisingumas yra moralinė ir religinė sąvoka. Štai čia yra vienas iš sąlyčio taškų. Kitas liečia žmogaus būklę – tiek politika, tiek religija kartu nori, kad žmogaus gyvenimas būtų orus, laisvas nuo skurdo ir nuo vergovės. Dar vienas taškas, kuriame interesai sutampa yra taika. Politika kuria taiką, o religija gali kurti dorybes, kurios padaro žmogų pajėgiu gyventi taikiai. Kitas taikos elementas yra tarpreliginis dialogas, kuriuo ugdoma tolerancija ir klojamas bendras rytojaus kelias. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.