Trečiadienio bendrojoje audiencijoje vėl dalyvavo būrys maldininkų iš Lietuvos. Jiems
buvo skirtas trumpas Šventojo Tėvo sveikinimas lietuvių kalba:
„Nuoširdžiai
sveikinu maldininkus iš Lietuvos. Brangūs bičiuliai, linkiu, kad kelionė į Romą sustiprintų
jumyse įsitikinimą, jog esate Kristaus Bažnyčios nariai. Laiminu jus kiekvieną.“
*
* *
Popiežius taip pat pareiškė solidarumą su pietinėje Azijoje persekiojamais
krikščionimis ir ragino sustabdyti smurtą prieš juos.
Susirūpinęs seku žinias
apie tai kas šiomis dienomis dedasi įvairiuose pietinės Azijos regionuose, visų pirma
Indijoje, Pakistane ir Afganistane. Meldžiuosi už aukas, reikalauju gerbti religijos
laisvę ir linkiu, kad susitaikinimas ir taika įveiktų neapykantą ir smurtą.
*
* *
Pagrindinėje trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje, tęsdamas
prieš porą savaičių pradėtą naują pašnekesių ciklą, skirtą didžiosioms moterims, plikusioms
gilius pėdsakus Bažnyčios istorijoje, šį kartą Benediktas XVI kalbėjo apie šv. Klarą
Asyžietę.
Kas gi buvo Klara? Atsakymui į šį klausimą turime patikimus šaltinius
– ne tik senąsias biografijas, kaip ta, kurią parašė Tomas Celanietis, bet taip pat
greit po Klaros mirties pradėtos kanonizacijos bylos aktus, kuriuose sukaupta daugybė
ją pažinojusių žmonių liudijimų, - sakė popiežius.
Klara gimė 1193 metais turtingų
aristokratų šeimoje, bet vėliau išsižadėjo turtų ir kilmės, pasekdama Pranciškaus
Asyžiečio neturto ir nuolankumo pavyzdžiu. Jos tėvai, kaip tais laikais buvo įprasta,
buvo numatę savo dukrą ištekinti už turtingo ir įtakingo vyro. Tačiau aštuoniolikmetė
Klara, su savo drauge Bona, slapta pabėgo pas pranciškonus, apsigyvenusius prie Porciunkulės
bažnyčios. Tenai, 1211 metų Verbų Sekmadienio vakarą, pranciškonų bendruomenės akivaizdoje,
Pranciškus nukirpo Klarai kasas ir ji apsivilko atgailautojos ašutine. Tą akimirką
jinai visiškai pasiaukojo Kristui, tapo Jo sužadėtine.
Stebina ir jaudina šita
santuokinė simbolika, kurią šv. Klara naudoja ir viename savo laiške Čekijos karaliaus
dukrai šv. Agnietei, irgi nusprendusiai tapti Kristaus sužadėtine: „Mylėdama Jį, būsite
dar skaistesnė; liesdama Jį, būsite dar tyresnė; Jam atsiduodama būsite mergelė“.
Vienuoliško
gyvenimo pradžioje šv. Pranciškus Asyžietis Klarai buvo ne tik mokytojas, bet ir labai
artimas bičiulis,- sakė popiežius bendrosios audiencijos dalyviams. Dviejų šventųjų
bičiulystė iš tiesų buvo labai svarbi. Kai susitinka dvi tyros ir ta pačia meile Dievui
užsidegusios sielos, jų bičiulystė tampa galingu stimulu, skatinančiu siekti tobulumo.
Pirmuosius keletą vienuoliško gyvenimo metų praleidusi keliose vienuolių bendruomenėse,
galiausiai Klara su savo bendramintėmis apsigyveno prie šv. Damijono bažnyčios pranciškonų
joms įrengtame vienuolyne. Šiame vienuolyne ji gyveno iki pat mirties 1253 metais.
Vienas būdingiausių Klaros suburtų seserų gyvenimo bruožų buvo radikalus neturtas
ir visiškas pasitikėjimas Dievo apvaizda. Ji netgi sugebėjo gauti iš popiežiaus vadinamąją
Privilegium pauperitatis („Neturto privilegiją“) – tai yra leidimą neturėti
jokios nuosavybės. Tai buvo nemenka išimtis, lyginant su tuo metu galiojusiomis kanoninėmis
normomis, o kartu ir Klaros ir jos seserų pasirinkto gyvenimo būdo įvertinimas bei
jo duodamų dvasinių vaisių pripažinimas. Tai liudija, jog moterų vaidmuo Viduramžiais
toli gražu nebuvo antraeilis, bet svarbus ir pripažįstamas, - sakė popiežius. Šia
prasme taip pat dera priminti, jog Klara buvo pirmoji moteris Bažnyčios istorijoje
parašiusi vienuolijos regulą ir pateikusi ją popiežiui patvirtinti.
Šv. Damijono
vienuolyne Klara gyveno tomis dorybėmis, kuriomis turėtų vadovautis kiekvienas krikščionis
– nuolankumu, maldingumu ir atgaila. Nors buvo bendruomenės vadovė, Klara tarnavo
kitoms seserims, ypač sergančiosioms, nusižeminusi džiugiai atlikdavo kiekvieną sunkų
darbą. Jos tikėjimas tikru Kristaus buvimo Eucharistijoje buvo toks tvirtas, kad jo
dėka net yra įvykę keletas stebuklų. Vieną kartą Švenčiausiojo sakramento išstatymu
buvo atitolinta Asyžiaus miestą pradėjusi pulti saracėnų kariuomenė.
Klaros
gyvenimo šventumas ir stebuklai lėmė, kad vos dvejiems metams praėjus nuo jos mirties,
1255 metais popiežius Aleksandras IV nusprendė paskelbti ją šventąja. Kanonizacijos
bulėje skaitome: „Kokia stipri ši šviesa ir koks galingas jos spindėjimas. Nors šita
šviesa degė paslėpta klauzūroje, jos spinduliai plačiai sklido po visą pasaulį. Nors
pati Klara slėpėsi, jos gyvenimas buvo visiems žinomas. Klara tylėjo, bet garsas apie
ją plačiai aidėjo“. Brangūs bičiuliai, - sakė Šventasis Tėvas katechezės pabaigoje,
- šventieji keičia pasaulį, jie skleidžia tą meilės energiją, kuri gali kilti tik
iš Evangelijos. Šventieji yra didieji žmonijos geradariai.