Ispanijoje palaimintuoju paskelbtas Leopoldas Alpandeirietis
Sekmadienį Granados mieste kapucinu vienuolis Leopoldas de Alpandeire Sanchez Marquez
buvo paskelbtas palaimintuoju. Šventajam Tėvui atstovavo ir beatifikacijos liturgijai
vadovavo arkivyskupas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.
Palaimintasis
Leopoldas gimė 1864 birželio 24 d. valstiečių šeimoje Alpandeiro kaime, Malagos provincijoje,
Ispanijos pietuose. Iš savo motinos išmoko maldos dvasios. Vaikystę ir jaunystę praleido
ganydamas avis ir dirbdamas lauko darbus. Tačiau kartą šventadienio pamokslo metu
išgirdęs apie palaimintąjį kapuciną Diegą, nusprendė sekti vienuolio pėdomis. 1899
metų lapkričio 16 d. apsivilko pranciškonišku abitu. Sevilijos vienuolyne pasišventė
tarnauti kitiems broliams vienuoliams bei dirbo paprastus žemės darbus. 1903 metais
pirmą kartą vienuolis Leopoldas buvo nusiųstas į Granados vienuolyną. Čia ne tik dirbo
tuos pačius žemės ūkio darbus, bet taip pat darė asketinio gyvenimo pažangą bei brendo
jo vidinis mistinis dvasingumas. Kapucinui Leopoldui Alpandeiriečiui vėl teko keliauti
į Seviliją, vėliau į Granados ir Antequeros vienuolynus. Galiausiai 1914 m. grįžo
į Granados vienuolyną, kur liko iki savo gyvenimo pabaigos. Šiame vienuolyje gavo
išmaldos prašytojo pareigas. Eidavo nuo durų prie durų prašydamas žmonių paaukoti
maisto broliams vienuoliams, o atsidėkodavo tris kartus sukalbėdamas „Sveika, Maria“
bei melsdamas Dievo gailestingumo.
Sulaukęs 92 metų amžiaus vienuolis Leopoldas
mirė 1956 m. vasario 9 d. Nors vienuolis ir nebuvo padaręs didelių darbu, nors ir
nebuvo didis pamokslininkas, tačiau žinia apie jo mirtį greitai pasklido, o minios
žmonių plaukė pagerbti ir atsisveikinti su mirusiu vienuoliu. Pasak Šventųjų skelbimo
kongregacijos prefekto arkivyskupo Angelo Amato, žmonių atmintyje likusio neišdildomo
palaimintojo Leopoldo atminimo paslapties reikėtų ieškoti „nereikšmingų žmonių mistikoje“.
Artimo meilė, nuolankumas ir pamaldumas į Dievo Motiną yra svarbiausios vienuolio
Leopoldo išskirtinės savybės. Jo artimo meilės darbus visada lydėjo ypatingas nuolankumas.
(kl)