Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai
ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet
Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus,
nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!
Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei
kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' Sakau
jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu
dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti. Arba kuri moteris,
turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai
neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: 'Džiaukitės
su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'. Sakau jums, šitaip džiaugiasi
Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“(Lk 15,1-10).
DIEVO
VEIDAS, Mons. Adolfas Grušas
Mes visi savo
širdyje turime susikūrę Dievo paveikslą: vieni tam, kad įtikėtų, kiti – kad atmestų.
Visi turime spontanišką, pasąmonėje kilusią Dievo idėją.
Vis tiktai ši idėja
dažnai nelabai daug ką turi bendro su tikrove ir kažin, ar visada ją galima pavadinti
keliančia simpatiją. Mes tikime, kad Dievas egzistuoja, kad Jis yra Visagalis, tačiau
ne kartą atsisakome suprasti Jo sprendimus.
Būkime garbingi: juk yra buvę,
kad, susidūrę su žmonių kvailumu ir godumu, pagalvojome, kad mes tikrai geriau ir
teisingiau tvarkytume pasaulį? Drauge ar mums neatrodė teisinga, kad Dievas galėtų
bent jau sustabdyti pasaulyje vykstančius karus, apsaugoti ir apginti silpnuosius?
Ar nemanėme, kad vėžiu serganti šeimos motina liudija, jog Dievui nerūpi žmonių likimas?
Ar niekad nešmėkštelėjo mintis, kad Dievas yra nesuprantamas ir nekreipia dėmesio
į mus?
Iš tikrųjų žmogui reikia nueiti ilgą kelią, kad pajėgtų atversti savo
širdį.
Evangelistas Lukas, kurio žodžius girdime šio sekmadienio Mišių metu,
taip pat turėjo nueiti tą kelią nuo savo susikurtos Dievo vizijos iki Jėzaus atnešto
į pasaulį įvaizdžio. Jis, iš Antiochijos kilęs graikas, buvo pripratęs prie religingumo,
išpažinusio kaprizingus ir viskuo panašius į žmones dievus. Netenka nė abejoti, kad
susitikimas su Pauliumi iš Tarso, kuris kalbėjo apie Dievą visiškai kitaip, Lukui
reiškė tarsi šuolį užmerktomis akimis į nežinią. Paulius, priešingai nei graikų mitai,
sakė, kad Dievas yra švelnumo kupinas Tėvas, neturintis nieko bendro su mūsų kompleksais
ir baime.
Lukas įtikėjo Pauliaus skelbiamą Dievą, priėmė krikštą ir visą savo
likusį gyvenimą paskyrė sekimui Jėzaus pėdomis. Jo patirtis, girdėti pasakojimai apie
Jėzų pasiekė ir mus, o šiandien skaitomi palyginimai yra tarsi brangūs perlai, parodantys
mums tikrąjį Dievo veidą.
Lukas mums sako, kad Dievas yra gailestingumas, šį
liudijimą girdime ir apaštalo Pauliaus laiško ištraukoje. Ne kas kita, o gailestingumas
išreiškia Dievo visagalybę, begalinę meilę, švelnią ir brandžią, meilią ir reiklią,-
kaip tik toks yra Dievo veidas.Todėl labai neaišku, kodėl, žinodami visa tai, mes
vis tebemąstome apie Dievą, kaip apie sargybinį, teisėją, rūstų vadovą? Kodėl mes
laikome Jį įkalintą savo bažnyčiose ar maldai skirtame laike ir neleidžiame būti mūsų
gyvenime?
Mūsų liūdnas tikėjimas, prie kurio esame prisirišę, galvoja apie
gyvenimą Kristuje, kaip apie duoklę Dievo visagalybei, gyvenimo suvaržymą, o ne kaip
apie džiaugsmingo susitikimo su Dievu savo kasdienybėje galimybę. Mums reikia atsiversti,
kad galėtume priimti Dievo švelnumą, kad pajėgtume mąstyti ir siekti to, ką Išganytojas
atėjo paliudyti pasauliui.
Girdėti palyginimai griauna mūsų vartotojišką požiūrį
į Dievą ir ragina tikėjime atsiverti nenusakomai Dievo širdies meilei. Atsiversti,
reiškia: priimti Dievo požiūrį.
Mes sakome: „Myliu Tave, nes reikia mylėti,
Tu užsitarnavai tai, nes esi geras“.
Dievas sako: „Myliu tave nepaliaudamas
ir nenusivildamas, nes žinau, kad mano meilė tave padarys geru“.
Iš tiesų tai
didelis skirtumas… Mes savo religinį gyvenimą remiame savais nuopelnais, tikrais ar
įsivaizduotais, tuo tarpu iš tikrųjų niekas nėra nusipelnęs Dievo meilės, Jo meilė
yra duodama veltui. Dievas myli mus ne todėl, kad esame geri, bet savo beribe meile
mus daro gerais, atveria mums kelią į viltį. Rūpestis, su kuriuo šeimininkas ieško
paklydusios avies, mums parodo tą Dievo meilę kiekvienam, kuris jaučiasi paklydęs
ir pražuvęs.
Kaip nebūtų keista, tačiau kaip tik ta nuodėminga praeitis gali
tapti proga tikram ir nuoširdžiam susitikimui su Dievu, visuomet lydinčiu mus savo
meile.
Tikėjimas yra pagrįstas ne mūsų gabumais, pamaldumu ar pastangomis,
bet nuolat mūsų ieškančio Dievo meile. Vienintelė pastanga, duodanti vaisių – tai
mokėjimas atsiverti tam meilės ieškojimui, dalyvauti džiaugsme, kurį patiriame, atradę
Dievą savo kasdienybėje, taip, kaip džiaugėsi palyginime moteris, atradusi smulkų
pinigą.
To džiaugsmo dažnai nesugeba patirti teisieji, kurie save tokiais laiko.
Apsisiautę savo nuopelnais, jie niekuomet nepatiria džiaugsmo, kuris skirtas paklydusiai
avelei, atsidūrusiai ant savo šeimininko pečių. Jie moka tik išskaičiuoti, ką šeimininkas
padarė ne taip…
Belieka tik melsti Viešpatį, kad visi patirtume ir priimtume
gailestingo Dievo meilę…