Popiežiaus vizitas į Jungtinę Karalystę ir kritika
Artėjant popiežiaus Benedikto XVI kelionei į Jungtinę Karalystę, vis dažniau žiniasklaidos
pranešimuose pasirodo įvairios šio vizito kritikos. Be abejo, ji jau prasidėjo prieš
keletą mėnesių, vos tik paskelbus apie kelionę, tačiau likus vos kelioms dienoms iki
vizito pradžios intensyvėja. Iš kitos pusės, netrūksta balsų ginančių popiežiaus kelionę
ir jos tikslus.
Viena vertus, tai nekelia nuostabos. Panašiai, kaip kad dažna
tauta turi nelabai palankių nuomonių apie savo kaimynus, su kuriais konkuravo įvairiuose
istoriniuose epizoduose, taip Didžiojoje Britanijoje egzistuoja šimtmečiais matuojamas
įtarus požiūris į katalikus, šiuo metu sudarančius apie 9 procentus šalies gyventojų.
Tuo tarpu dauguma britų yra anglikonai.
Tad britų visuomenėje egzistuoja bendras
kultūrinis stereotipas su neigiamu ženklu prieš katalikus, nors, kaip dažniausiai
būna tokiais atvejais, konkretus žmogus negalėtų atsakyti ką jam katalikybė ar katalikai
konkrečiai blogą yra padarę. Tačiau dauguma dar mokykloje visi yra išmokę apie šlovingą
britų („anglikonų“) pergalę prieš į jų šalį besikėsinusią ispanų („katalikų“) Didžiąją
Armadą.
Kita vertus, stipri kritika kyla iš ateistinių ir sekuliarių organizacijų,
jų lyderių, šiaip pavienių komentuotojų. Iš šio tipo kritikos orkestro išsiskiria
žinomo profesoriaus Richard Dawkins smuikas. Šis biologas pastaruosius savo gyvenimo
metus yra pašventęs aktyviai kovai viešojoje erdvėje prieš religiją. Jo vertinimu
religija yra vienas didžiausių žmonijos blogių. Ne kokie pavieniai religiniai įsitikinimai
ar religijų istorijos epizodai, bet religija iš principo.
Ne ką tylesnis ir
garsaus advokato Geoffrey Robertsono smuikas. Šis advokatas suabejojo ar Jungtinė
Karalystė gali pripažinti popiežių kaip valstybės vadovą, turintį imunitetą, kuris
jį apsaugo nuo suėmimo dėl nusikaltimų, už kuriuos, advokato teigimu, Benediktas XVI
atsakingas.
Įvairios protestuotojų grupės protestuoja dėl skirtingų dalykų.
Anot „Protestuok prieš popiežių“ kampanijos interneto svetainėje pateikiamo protesto
motyvų sąrašo, protestuoti reikia, nes popiežius vadovauja organizacijai, kuri priešinasi
prezervatyvų dalinimui, tad padeda sklisti AIDS; neleidžia pažeidžiamiausioms moterims
darytis aborto; neigia homoseksualių asmenų teises; reabilitavo Holokaustą neigusį
vyskupą Richardą Williamsoną ir t.t.
Ne paskutinėje vietoje yra debatai dėl
to, kad dalis išlaidų susijusių su popiežiaus kelione yra padengiama iš valstybės
lėšų. Esą jei popiežius vyksta pas Jungtinės Karalystės katalikus, tai tegu šie padengia
visas išlaidas. Pasak ką tik paskelbtų vienos apklausos rezultatų, apie 75 procentai
britų nenorėtų, kad valstybė padengtų katalikų religinio lyderio kelionės išlaidas.
Tiesa, komentuodamas šiuos rezultatus apklausą vykdžiusios institucijos vadovas pridūrė,
kad dauguma apklaustųjų turbūt nežino, jog popiežius taip pat yra valstybės vadovas,
oficialiai pakviestas tiek premjero, tiek karalienės. Kaip ir kitais atvejais, šeimininkai
rūpinasi svečių saugumu.
Su šiais priekaištais ir kritika galima diskutuoti,
ko taip pat netrūksta britų spaudoje, pavyzdžiui, primenant, kad vyskupo Williamsono
atvejis nesusijęs su jo individualia reabilitacija ir jo individualių nuomonių pateisinimu.
Ekskomunika buvo atšaukta visai grupei Pijaus X brolijos vyskupų, kuriai jis priklausė.
Šie vyskupai buvo ekskomunikuoti dėl priežasčių, visiškai nesusijusių su Holokaustu,
tad ir ekskomunikos panaikinimas nieko bendro su Holokaustu neturėjo. Kita vertus,
popiežius pats savo viešame ir visiems prieinamame laiške paaiškino tai, ko iki šiol
kritikai taip ir nesugebėjo perskaityti: nė vienas iš šių vyskupų neturi jokio oficialaus
vaidmens katalikų Bažnyčioje ir nėra jos narys, kol nebus išspręsti kai kurie likę
doktrininiai nesutarimai. O Vatikano Spaudos salės direktorius patikslino, konkrečiu
Williamsono atveju, kad jis turės pakeisti savo požiūrį dėl Holokausto.
Panašiai
galima priminti, kad niekas, jokia valstybė ir jokia organizacija neturi pasaulyje
tokio plataus AIDS epidemijos aukų slaugos, pagalbos ir gydymo įstaigų tinklo kaip
katalikų Bažnyčia, dažnai ten, kur kitos valstybės ir organizacijos nepasiekia. Tokių
įstaigų pasaulyje yra tūkstančiai.
Be to, pasiklausius kritikuojančių katalikų
moralinį mokymą dėl prezervatyvų, galima susidaryt įspūdį, jog katalikai aklai klauso
Bažnyčios mokymo dėl to, kad prezervatyvų nedera naudoti, net jei ir žino, kad yra
užsikrėtę AIDS. Tačiau tokia logika kelia nuostabą. Spontaniškai kyla klausimas: kodėl
tie „akli“ tikintieji neklauso Bažnyčios mokymo dėl skaistumo iki vedybų ir ištikimybės
santuokoje? Akivaizdu, kad skaisčiai arba ištikimai santuokoje gyvenantiems AIDS beveik
negresia. Kitaip tariant, gan aišku, jog AIDS tarp katalikų plinta ne todėl, kad jie
„klauso“ Bažnyčios mokymo, o todėl, kad neklauso. O kalbant apie tas šalis, kuriose
AIDS epidemija ypatingai paplitusi, tai katalikai ten sudaro mažesnę ar didesnę gyventojų
dalį. Kitai, dažniausiai didesnei gyventojų daliai nekatalikams Bažnyčios mokymas
neturi autoriteto ir todėl visiškai neprasminga kalbėt sąsajas, kad ir netiesiogines,
tarp šio mokymo ir AIDS epidemijos plitimo.
Galima atsakyti ir į priekaištus
dėl abortų. Bažnyčia tikrai nenori kuo nors pakenkti pažeidžiamoms moterims. Priešingai,
jas labai gerai supranta ir turi daug pagalbos institucijų, moterų centrų joms padėti,
mažiau išsivysčiusiuose kraštuose aktyviai gina jų teises. Tačiau žmogaus embrioną
Bažnyčia mato kaip „žmogišką būtybę“, kurios nevalia sunaikint net ir nelengvose gyvenimo
aplinkybėse, panašiai kaip dėl tokių pat aplinkybių nevalia kėsintis į suaugusio žmogaus
gyvybę. Tad Bažnyčios intencija nėra kaip nors pabloginti pažeidžiamos moters situaciją,
tačiau ginti tą, kuris dar labiau pažeidžiamas ir bebalsis.
Deja, britų spaudoje
galima rasti ir tokių pasisakymų, kurie nieko bendro su diskusija nebeturi ir dvelkia
sekuliariu fanatizmu. Kaip pareiškė Claire Rayner, buvusi britų Humanistų asociacijos
pirmininkė o dabar vicepirmininkė, aktyviai dalyvaujanti akcijoje prieš popiežių,
„neturiu žodžių, su kuriais galėčiau tinkamai aprašyti Juozapą Aloyzą Ratzingerį,
popiežių. Jokiam individui nejaučiau tokio priešiškumo, kaip jaučiu šiam sutvėrimui.
Jo požiūriai tokie atgrasūs, atstumiantys ir žalingi visiems mums, kad vienintelis
dalykas yra juo atsikratyti“. (rk)