“l'Osservatore Romano”. Vaikų bijanti visuomenė

„Ta visuomenė, kuri atmeta vaikus, yra išgąsdinta ir fobiška“, vedamajame Šventojo Sosto dienraščio straipsnyje rašo Carlo Biellieni, gydytojas pediatras ir publicistas, vaikų baimę įvardijęs „pedofobijos“ terminu.

Jis priminė, kad prieš 20 metų, 1990-ųjų rugsėjo 2-ąją įsigaliojo Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvencija. Tačiau, kaip konstatuojama gegužės mėnesio žinomo medicininio žurnalo „Lancet“ numeryje, 20 metų bagažas kelia liūdesį ir vaikai toliau lieka tarsi „nematomi“.

Kas tai nulėmė? Žinoma, nepakankama valstybių politika, bet ne tik. Dar svarbiau už tai, anot Bellieni, yra tai, kad visur kvėpuojame antigimdyvine propaganda, vaiką paverčiame tik tėvų „teise“, ji priimame tik tuo atveju, jei atitinka standartus: prieš gimimą ir po gimimo. Vaikas įgyja teises tik tuo atveju, jei atitinka suaugusių lūkesčius ir tai labai prasta universalių žmogaus teisių prielaida.

Kodėl nepajėgiame priimti vaiko kaip tokio? Nes vaikas, nuo embriono ir toliau, mus verčia pripažinti nuo kitų priklausančią žmogaus prigimties esmę, tad ir mūsų pačių trapumą ir priklausomybę. O tai tikra erezija epochoje, kuri sakralizuoja vienišą autodeterminizmą.

Gyvename visuomenėje, kuri bijo pačios „vaiko“ idėjos. Ir ši vaiko baimė, pedofobija, pasireiškia daugybe pavidalų. Kitados vaikai buvo gatvių šeimininkai. Šiandien jiems leidžiama kartais sudalyvauti šventėse ar pasportuoti, kai jie paprasčiausiai norėtų pažaist. Vaikams nebėra vietos ir namuose: jiems neleidžiama nieko liest ir juo labiau susipurvint, nors tai natūralu jiems augant.

Visuomenė yra pedofobinė, nes leidžia vaikams gimti tik po masinių priešgimdyvinių testų, nes vaikus mato tik kaip tėvų „teisę“, kuri leidžia juos užšaldyti, kai jie dar tik embrionai, arba uždusinti žaislais, slepiant savo nesugebėjimą būti su jais ir taip mažuosiuose sukeliant nerimo ir pykčio patologijas.

Kultūrinė pedofobija gerai gyvuoja pasaulyje, kuriame nėra medžių, bet netrūksta kompiuterių, o mokyklose vis labiau pridedama dalykų, kuriuos vaikui reikia išmokti, tarsi jie būtų suaugę, nors iš tikro jiems tereikia kūrybingo ir socialinio žaidimo.

Bet ir to negana – vaikai auga su medijų vaizdų, kurie skirti sukrėsti ir parduoti, iškreiptu jausmingumu; su maksimalia laisve vis anksčiau patirti visas seksualines patirtis, tačiau su absoliučiu draudimu galvoti apie šeimą ir vaikus. Iš jų atimamos dešimtys vaisingumo metų ir paliekama sterili senatvė. Tad ar reikia stebėtis, kad pedofobinėje visuomenėje, kuri žiūri į vaikus kaip į daiktus ir kurioje suaugusių jausminė branda atsilikusi, klesti pedofilija ir prievarta?

Neturime stebėtis, kad pedofobinėje visuomenėje tėvai nepajėgia priimti vaiko, kuris dar „nesuderintas“, „nesuvienodintas“: tokia visuomenė dėl savo prigimties neišvengiamai atrenka ir diskriminuoja, ir jei pripažįsta teises, tai selekciniu būdu, nepaisant gerų ketinimų ir intencijų.

Vaikų teisės liks neveiksnios, anot Carlo Bellieni, kol nesuprasime, jog pirmoji prievarta jų atžvilgiu yra pretenzija, kad kitas atitiktų mūsų projektą, žinoma, netelpantį vaiko pasaulyje. Jei tokio supratimo trūksta, atsiranda paradoksalūs skirstymai tarp dar negimusio vaiko teisių ir jau gimusio, tarp mažo ir didesnio, tarp gimusio vienoje šalyje ir gimusio kitoje.

Politika turi suprasti, prieš kurdama teisių sąrašus ir nepilnamečių politiką, kad vaikai nėra tik tėvų troškimų atspindys. Vaikas turi visas žmogaus teises ir pirma jo teisė yra būti išklausytam ir suprastam, net jei dar nemoka kalbėt. Prievarta prieš vaikus, nuo užgimimo iki mokyklos suolų, turi įvairių atspalvių, tačiau jos kultūrinis pamatas tas pats: užmiršimas, jog vaikai gimsta iš mūsų, bet nėra mūsų. (rk)